|
Atominė mina
Gydytojai rekomenduoja periodiškai tikrintis savo sveikatą. Ją tikrindami medikai atlieka įvairius tyrimus, testavimus. Nuo tyrimų, testavimų sveikata nei gerėja, nei blogėja, tačiau sužinome apie sveikatos būklę, jei reikalinga, medikai taiko gydymą. Tačiau dažniausiai sveikatą tikrinamės tik tuomet, kai reikalas spaudžia kai pasiligojame. Panašiai nutinka kuriant ir įgyvendinant įvairius techninius projektus, kai laiku ir deramai neatliekami tyrimai, tarkim, neatsižvelgiama į aplinką. Taip nutiko su Ignalinos atominės elektrinės (AE) statyba, kai nebuvo atsižvelgta į vietos seisminį nestabilumą. Atsigręžkime į tolimesnę praeitį.
Šių eilučių autoriui teko susipažinti ir bendrauti su Maskvoje gyvenančia mokslininke geologe Irina Avenarijus. Ji anksčiau dirbo SSRS komisijoje, kuri vertindavo parinktų AE statybai vietų saugumą, geologinį vietos stabilumą. Kai komisijai buvo pristatytas projektas statyti AE Ignalinoje, mokslininkė kategoriškai pasipriešino, nes per Ignalinos rajoną praeina nuo Italijos iki Kolos pusiasalio besitęsiantis žemės tektoninis lūžis, vietovė yra nestabili. Tačiau, Maskvos ideologams spaudžiant, nes Lietuvoje buvo laikomas didžiulis energetiškai imlus karinis kompleksas, komisija Ignaliną pripažino tinkama AE statybai. I.Avenarijus tokių išvadų nepasirašė, todėl iš komisijos narių sąrašo buvo išbraukta, iš darbo atleista.
Kai 1988 metų rudenį, protestuodamas prieš Ignalinos AE trečiojo bloko statybą, Sąjūdis ją apjuosė gyvybės žiedu, I.Avenarijus buvo atvykusi į Lietuvą ir įspėjo apie gresiančius pavojus ateityje, sveikino mūsų protestuojančios visuomenės aktyvumą.
Ar yra požymių, dėl kurių turėtume nerimauti?
Lietuvoje, pagal gamtines sąlygas laikomoje Dievo užančiu, deja, pasitaiko žemės drebėjimų. Antai 2004 m. rugsėjo 21 d. Kaliningrado srityje įvyko du pakankamai stiprūs žemės drebėjimai, kurie buvo jaučiami Lietuvoje. Žemės drebėjimų Lietuvoje būta ir praeityje, tačiau, nepalikę blogų pasekmių, jie nuėjo į užmarštį.
Nerimą kelia ir, kaip tvirtina geologai, tektoninio lūžio vietoje kelių ar keliolikos kilometrų gylyje esantys kelių dešimčių kilometrų gylio plyšiai. AE zonoje jie nepalyginti pavojingesni už ištirpusio gipso klodų smegduobes.
Nerimas neišnyks ir uždarius Ignalinos AE (jei nepastatydins dar ir naujos), nes lieka radioaktyvios atominio kuro atliekos, kurioms saugoti numatyta zona dėl paminėtų priežasčių taip pat nepatikima.
Straipsnio pradžioje padėtį palyginę su sveikatos priežiūra, pažiūrėkime, ar turime prietaisus padėčiai įvertinti, diagnostikai. Pasirodo, neturime net termometro nė vienos didelės seismologinės stoties, kai kaimyninės šalys jų turi po kelias. Ar galime tuomet kalbėti apie prevencines priemones, apie elgesį grėsmės akivaizdoje?
Kai Vyriausybė ir energetikai perša esamos AE darbo pratęsimą arba naujos modernesnės AE statybą, jie, pamiršę alternatyvių energijos šaltinių plėtrą, naiviai tiki žmogaus galiomis kovoti su gamtos stichijomis. Net debesėliams išsklaidyti virš tam tikros mažos vietovės prireikia labai brangiai kainuojančių techninių priemonių, o suvaldyti uraganus, žemės drebėjimus ne žmogaus jėgoms.
AE ir radioaktyviojo kuro atliekų saugykla pavojingoje zonoje atominė mina, kurios sprogimo gal niekad ir nebus, gal ir nevertėtų dėl to nerimauti. Tačiau ji yra. Ir jos detonatorius ne žmonių rankose. Todėl sprendimai, susiję su Lietuvos atomine energetika, turi būti priimami su didžiausia atsakomybe, nes jie lems ne tik mūsų, bet ir būsimų kartų saugumą.
Algimantas Zolubas
© 2006 XXI amžius
|