|
Tikrovė su netikrumais
Algimantas Zolubas
Daug netikrumų pasaulyje ir, deja, jų daugėja: netikri pinigai, netikri, genetiškai modifikuoti augalai ir gyvūnai, netikri maisto produktai, jau bandoma sukurpti kloną netikrą žmogų. Amžinosiomis ar bendražmogiškomis vertybėmis negrindžiama gyvensena tampa netikra, todėl daugelis nuo jos bėga ar savo noru iš gyvenimo pasitraukia. Netikros valstybės, nes pamatai netikri, netikras valdymas, nes netikras valstybės reikalų tvarkymas politika. Netikra politika, nes netikros ne ideologijų, o interesų pagrindu kuriamos partijos. Netikri rinkimai, todėl netikros valdžios.
Partijų imitavimas. Valstybė kuriama ir tvirtinama
tam tikros ideologijos pagrindu. Lietuvos Respublika 1918 metais
buvo sukurta ir 1990 metais atkurta tautiniu pagrindu. Lietuva yra
krikščioniška šalis, kurios dorovės šaltinis krikščionybė, Bažnyčia.
Lietuvių tauta yra konservatyvi, tai yra sėsli, darbšti, gerbianti
savo praeitį, tradicijas, iš jų stiprybę semianti. Todėl būtų natūralu,
kad Lietuvos Antroji respublika vadovautųsi trimis ideologijomis,
o joms atstovautų trys politinės partijos tautiškoji, krikščioniškoji
ir konservatyvioji. Visi kiti politiniai dariniai yra dirbtiniai,
sukurpti ne ideologijų, o grupinių interesų pagrindu, daugelis jų
ne tik neprisideda prie valstybingumo tvirtinimo, bet jam kenkia.
Pats partijų skirstymas Lietuvoje į kairiąsias, dešiniąsias ir centrines
yra netikras, todėl žmonės suvokia dešinę kaip valstybės palankumą
Vakarams, kairę Rytams, centrą neutralumui, tūnojimui arba sąstingiui.
Visos partijos privalėtų laikytis vienos politinės krypties kurti
ir tvirtinti valstybę, tuo tarpu dauguma Lietuvos politinių darinių
žvalgosi naudos, tenkina utilitarinius interesus.
Partijų dirbtinumą, imitavimą atspindi jau patys jų pavadinimai. Lietuva yra demokratinė respublika, todėl priedas prie partijos pavadinimo ,,demokratinė yra dirbtinumo požymis, nes demokratinėje respublikoje nėra ir negali būti nedemokratinių politinių darinių; niekas jų prievarta nekuria, prievartinės narystės nėra. Įvairūs pavadinimai: socialdemokratai, liberaldemokratai, piliečiai demokratai, krikščionys demokratai, naujieji demokratai patvirtina šių darinių nenatūralumą, jų maskuotą veikimą prisidengus demokratijos kauke. Dirbtinumą ar iškrypimą ženklina priedai ,,nuosaikieji, ,,modernieji, ,,naujieji. Tikri svetimkūniai valstybės politinėje erdvėje yra dariniai pagal lytį (moterų), tautybę (rusų sąjunga, lenkų rinkimų akcija), mąstyseną (gyvenimo logikos), veiklos būdus (reformų). O štai socialdemokratų partija yra gryniausias SSRS komunistų partijos (bolševikų) palikimas, nes tik pavadinimu yra panaši į vakarietišką ar Pirmosios Lietuvos Respublikos socialdemokratiją. Nauja Lietuvoje yra Liberalų partija. Tai destruktyvus politinis darinys jaunoje, trapios demokratijos valstybėje. Ši partija, užuot tvirtinusi iš pareigos ir atsakomybės kylančią laisvę, tvirtina bet kokią laisvę, prilygstančią palaidumui.
Partijų netikrumą liudija jų programos, iš kurių kyšo grupiniai interesai, siekiai įtikti rinkėjams, valdyti verslą ar politiką paversti verslu. Šios partijos kuriamos ne kokiai valstybinei idėjai įgyvendinti, o labiausiai savo utilitariniams interesams tenkinti.
Iš netikrumų aritmetinės sumos (susijungimų, koalicijų) negalima laukti naujos kokybės, naujos ideologijos. Todėl, kaip rodo rinkimų patirtis, nenatūralius politinius darinius dažnai visuomenė atmeta, tačiau ,,šluotos politika neveiksni, nes, nušlavus vienas, kaip netikri pinigai randasi kitos, pažadais, pinigais, ledais ar saldainiukais perkančios rinkėjų balsus. Tikriausia užkarda netikriems politiniams dariniams rastis būtų pilietinė, tautiškai susipratusi visuomenė. Tačiau tokią visuomenę politiniams verteivoms ugdyti ir telkti nenaudinga, nes minią, ,,liaudį lengva mulkinti, valdyti, turėti iš jos naudos.
Keista, tačiau tarp netikrų dalykų nepriklausomoje Lietuvoje randame ir tai, kas tikrai tikra: komunistai, kovoję su buržuazija, patys tapo pačia tikriausia buržuazija, o valdymas išliko jų rankose.
Netikri vadovai. Kokia visuomenė, tokią sau valdžią
demokratiškai renka. Dešimtmečius morališkai žlugdyta, komunistiškai
ugdyta visuomenė prarado vertybinę mąstyseną, nes tikrosios vertybės
buvo suniekintos, pakeistos komunistinės ideologijos surogatais
(komunistinė moralė, partinė sąžinė, proletariato kultas, klasių
kova, tautų draugystė (rusifikacija). Vadovu visuomenė nori matyti
į save panašų asmenį, o nenori, kad asmenybė būtų iškili (lygybės
sindromas), kad skatintų netūnoti, siekti idealų, grįžti į tikrosiomis
vertybėmis grindžiamą gyvenseną.
Pirmasis ir tikrasis atkuriamos ir atkurtos Lietuvos valstybės vadovas buvo Vytautas Landsbergis. Jis buvo Atkuriamojo Seimo prezidiumo pirmininkas ir kartu ėjo tuo metu dar neįteisintas, tačiau realiai egzistavusias Prezidento pareigas. Valdančiosios Seimo daugumos ir prezidento Valdo Adamkaus gėdai (tiesa, šis klaidą vėliau bandė taisyti, tačiau nesėkmingai), V.Landsbergis iki šiol buvusiu valstybės vadovu formaliai nepripažintas, nors lietuvių tauta tikresnio ir ryškesnio, labiausiai nepriklausomybei nusipelniusio už jį vadovo iki šiol neišvydo. Gėdingai pasielgė tautos dauguma, kai Prezidentu išrinko ne tikrą Lietuvos patriotą Stasį Lozoraitį, o okupacinės valdžios nomenklatūrininką Algirdą Brazauską. Panašiai nutiko skiriant premjerus, Seimo ir savivaldybių vadovus.
Pilietinė visuomenė ar liaudis? Sovietų Sąjungoje pilietinės
visuomenės nebuvo: buvo ,,sovietskij narod sovietinė liaudis,
,,litovskij narod lietuviška liaudis. Todėl tą imperinę valstybę
sudarė ne pilietinė visuomenė, o jos valdžia, ir ta valstybė po
Kovo 11-osios pradėjo griūti, o liaudis griūčiai nesipriešino, neišėjo
į gatves, nestojo valdžioje sukoncentruotos valstybės ginti, jos
išsaugoti. Būčiau neteisus, jei tvirtinčiau, kad sovietinei liaudžiai
prilygo lietuviška liaudis. Pirmoji Lietuvos Respublika pilietinės
visuomenės nespėjo suformuoti, tačiau pilietį išugdė. Raudonajam
tvanui užplūdus, pilietinė visuomenė formavosi miškuose, partizanų
žeminėse. Reikia pripažinti, kad pilietiškumo didžiajai tautos daliai
užteko, kai reikėjo išeiti į Baltijos kelią ir patvirtinti laisvės
siekį, jo užteko atgavus nepriklausomybę, kai reikėjo ginti Seimą,
kitus svarbius valstybės objektus. Neabejoju, jei būtų smurtu atimta
nepriklausomybė, pilietinis pasipriešinimas būtų apėmęs visą šalį.
Itin atsakingais tautai ir valstybei momentais visuomenė pilietiškumą
parodo, gaila, kad mūsų kasdienybėje jo pritrūksta. Ar tikri rinkimai? Demokratinį valdymą numato demokratiški,
išreiškiantys piliečių daugumos valią rinkimai. Valia gali būti
gera, bloga, bet gali jos visai nebūti. Valią gali reikšti tik veiksnus,
sąmoningas pilietis, nes valia grindžiama analize, lyginimu, vertinimu.
Jei valstybės gyventojas tik formalus pilietis, jei jis nesusipažinęs
su pagrindiniu valstybės įstatymu Konstitucija, kurį labai retas
rankose laikė, jei jis nėra įsisąmoninęs savo teisių, pareigų ir
atsakomybės, jei jam neaiškūs renkamųjų vertinimo kriterijai, jis
gali reikšti tik emocijas, o ne valią, balsuoti emocijų pagrindu.
Visokios ,,švytuoklės, netikėtumai, neprognozuojami posūkiai rinkimuose,
ubagų, juokdarių, kolaborantų ir kitokių politinių nulių išrinkimas
yra ,,liaudies emocijų, o ne pilietinės visuomenės valios išraiška.
Emocijoms sukelti, rinkėjams patraukti taikomos pilkosios bei juodosios
technologijos ir net modernioji magija, todėl be reikalo daugelis
mojuoja Seimo ar savivaldybės nario mandatu, neva suteiktu tautos
valia. Teprideda tas mosikuotojas ranką prie širdies ir nors sau
prisipažįsta, kad mandatą iškaulijo sukėlęs emocijas. Kol rinkimai
vyksta per emocijas, jie nėra tikri rinkimai, o tik jų regimybė.
Ar tikra valstybė? Jei tvirtinama, kad yra netikros
partijos, netikri vadovai, netikra pilietinė visuomenė, netikri
rinkimai ir netikri išrinktieji, savaime kyla klausimas: ar tikra
valstybė? Iškart atsakysime dar netikra. Šį teiginį patvirtinančių
argumentų daugybė. Paminėsiu kai kuriuos jų.
Valstybė, užuot skyrusi lėšų ir dėjusi pastangų visuomenei, kuri ir sudaro valstybę, šviesti bei ugdyti, tas lėšas skiria bilietams į valdžią išsipirkti (parama partijoms, rinkimų kampanijoms ir t.t.). Valstybė toleruoja ir skatina viešą korupciją (įmonių, organizacijų ir privačių asmenų) paramą kandidatams į valdžią, kad, ją pasitelkę, šie keltų emocijas, pirktų piliečių balsus, o patekę į valdžią tarnautų ne rinkėjams, o rėmėjams.
Tikra valstybė gerbia ir švenčia valstybines šventes, švenčių dienomis prie valstybinių ir privačių pastatų kelia vėliavas. Liberalų iniciatyva Seimo valdančioji dauguma šią priedermę sėkmingai panaikino. Netikroje valstybėje valdžios vyrai ir moterys liaudies tarnai gauna dešimtis kartų didesnius atlyginimus už šeimininkės liaudies atstovus.
Tikra valstybė rūpinasi visuomenės dorove. Lietuvoje šie reikalai palikti Bažnyčiai, valstybė nebendradarbiauja su Bažnyčia ir leidžia su dorove prasilenkiančius įstatymus, tuo pačiu smukdo tautos ir jos valstybės piliečių moralę.
Tikrose valstybėse ribojama nelojalių piliečių teisė užimti atsakingas valstybines pareigas. Lietuvoje tokio ribojimo nėra, aukščiausiuose postuose yra daugybė vakarykščių tautos prievartautojų, kolaborantų. Pagaliau pilietis nesižudo, nebėga iš tokios valstybės, kurioje jaučiasi visapusiškai saugus. Iš Lietuvos žmonės bėga, žudosi.
Netikrumams mūsų valstybėje, valstybės valdymo ydoms ir grimasoms išvardyti jaučio odos neužtektų, bet jų nematyti, dangstyti ar nutylėti nevalia. Ir svarbu ne paverkšlenti. Įvardijus, paviešinus negeroves, galima jas šalinti, jų vengti. O tai pilietinės visuomenės ir ypač valdžios galioje ir valioje, jų priedermė ir pareiga.
Tarus, kad valstybė dar netikra, kartu teigiame, kad valstybę jau turime. Džiaukimės, kurkime ir tvirtinkime tikrąją, o ne verkšlenkime.
Netikros ašaros. Verkšlenimas Lietuvoje tapo įpročiu,
mada; jį skatina žiniasklaida, visose valdžios struktūrose išlikę
seni prašytojai ir reikalautojai. Atgavome Laisvę ir Nepriklausomybę,
atgavome ar atgauname nuosavybę, anksčiau uždarytas bažnyčias, laisvai
keliaujame į užsienį, nebereikia mūsų vaikinams eiti į rekrūtus,
žemintis duodant priesaiką pavergėjui, atsikratėme nuolatinės baimės
būti ištremtiems ar įkalintiems. O vis tiek verkšlename. Verkšlename,
kad reikia mokėti už įvairias paslaugas, kad neduoda ,,gero darbo,
kad reikia grąžinti neteisėtai užvaldytą turtą, verkšlename ir dėl
to, kad kiti neverkšlena, kad kažkas šoka labdaringą Vienos valsą,
kad neturime to, ką kitas turi. Pasidairę Vakaruose, galime pamatyti,
kad iš tikrųjų apie 60 proc. Lietuvos gyventojų sąlyginai skursta,
tačiau, atsigręžę į Rusiją, Baltarusiją, pamatysime, kad gyvename
dar ne taip jau blogai, ekonominiai ir socialiniai rodikliai gerėja
sparčiau. Panagrinėję skurstančiųjų sluoksnio sudėtį, rasime, kad
ten yra asmenų, užsiregistravusių darbo biržoje, tačiau turinčių
lengvuosius automobilius ir jais važinėjančių, dalyvaujančių šešėliniame
versle. O didžiuma pasivadinusių elgetomis yra simuliantai, asocialūs
asmenys, tinginiai, girtuokliai.
Ar tos netikros ašaros nėra kenksmingos pačiam verksniui? Ar neuždirbtos lėšos, neatlyginta labdara nežeidžia, neveda į aklavietę? Mokslas ir patirtis į šiuos klausimus atsako aiškiai: kenkia, žeidžia, žlugdo, nes žmogus gyvena taip, kaip jis galvoja, o ne atvirkščiai.
Marksizmo ideologai kalte kalė, kad būtis yra pirminė, o sąmonė antrinė, žmogaus mąstyseną apsprendžianti jo būtis, kad jis mąsto taip, kaip gyvena. Šį klaidingą mokymą paneigė iškiliausi mokslininkai ir gyvenimo patirtis. Pasirodo, teigiamu arba pozityviu mąstymu pakeitę neigiamas, pesimistines mintis, galime įgyti stebuklingų galių, sulaukti teigiamų permainų savo gyvenime. Taip tvirtina pozityvaus mąstymo pionieriai Napoleonas Hilas, Džozefas Merfis, Tomas Šercas (Scherz). Mokslininkai tvirtina, kad 90 proc. žmogaus galių yra sutelkta pasąmonėje, o tik mažiau nei 10 proc. sąmonėje. Pačiame žmogaus organizme sąmoningai valdomi tik penki jausmai, o pasąmonė valdo šimtus gyvybiškai svarbių procesų (širdies ir kvėpavimo ritmą, kepenų, skrandžio ir kitų organų veiklą ir t.t.). Pasąmonė savo galias išreiškia ir išorinėje mūsų veikloje, gyvenime. T.Šercas teigia: ,,Kiekvieną mintį, kiekvieną idėją, kiekvieną fantaziją ir kiekvieną išraišką lydi jausmai. Kaip kūno ląstelės turi specifinę struktūrą ir kibernetiniais ryšiais susipynusios su visu kūnu priklauso vienos nuo kitų, lygiai taip ir mintys sudaro tvarkingą sistemą. Jos siejasi vienos su kitomis, panašias mintis pritraukdamos, o tas, kurios trukdo bendrai minčių eigos krypčiai, atstumdamos. Iš šių pavienių minčių junginių galiausiai susidaro idėjos, aiškūs vaizdiniai, kurie, logiškai juos patikrinus remiantis patirtimi, duoda pradžią veiksmams, tampantiems realybe. Taigi realybė išauga iš minčių, kitaip tariant, realybė yra minčių konstrukcija. Dž.Merfis savo knygoje ,,Pasąmonės galia moko: ,,Pakeiskite savo mintis ir jūs pakeisite savo gyvenimą.
Esame Kūrėjo galiomis apdovanoti, būtį kuriame patys, o žinant, kad verkšlenimai žlugdo, patys turime keltis, kibti į kūrybą. Apsidairykime, kiek gražių laimėjimų jau turime, jų nematyti gali tik akys, kurias dar dengia tebepučiama raudona migla, alkoholis ar netikros ašaros. Nuo seniausių laikų lietuvių tauta buvo darbšti, o ne verkšlenanti, ji sunkumus įveikė paėmusi ,,arklą, knygą, lyrą, o jei reikėjo ginklą. Todėl netikrų ašarų būtina atsisakyti, o tikrąją, paprastai viešumos vengiančią tautos dalį reikia surasti ir nušluostyti jos ašaras.
Žinoma, liūdna, kad tokia ydinga su netikrumais mūsų tikrovė, tačiau gerinti ją turime patys. Iš gyvensenos šalinti tai, kas netikra, mūsų galioms.
© 2006 XXI amžius
|