Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

MENAI TURTŲ NEKRAUNA

Bronius VERTELKA

Užupio galerijos savininkas Vytautas Matulionis

Juodosios keramikos meistrai Eugenijus ir Eglė Paukštės

Vitražistė Julija Vaičienė

Marytė Gurevičienė (kairėje) ir Diana Stomienė iš auksakalių gildijos-galerijos „Meno niša“

Kaip išgyventi, kad netektų atsidurti ant bankroto duobės krašto? Toks ne vieno privačios dailės galerijos savininko galvos skausmas. Kodėl vieni jų klesti, o kiti vos vegetuoja arba būna priversti užsidaryti? Tą bandžiau aiškintis viešėdamas keliose Vilniaus galerijose.

Ne dėdė iš Amerikos padėjo

„Jeigu menininkas, kaldamas metalą ar tapydamas drobėje, galvoja apie monetas, kurios jam turėtų nukristi, tai jis gero kūrinio nepateiks. Pats jaučiu malonumą, kad galiu kurti ir tą kūrinį paskui parduoti. Taip aš tampu kažkam reikalingas“, – sakė Užupio dailės galerijos savininkas Vytautas Matulionis.

Jo darbas – ne kažkoks kankinimasis. Jis jaučiasi nuo nieko nepriklausomas. Bet nepriklausomybė turi savo kainą: Užupio galerija veikia dešimt metų, tačiau Vytautas tikrų atostogų dar nėra turėjęs. Gerai, jei pasiseka ištrūkti kelioms dienoms prie jūros. Apie Kanarus gali tik pasvajoti. Savaitgaliais Vytautui padeda žmona, dukra, žentas – visi jie profesionalūs menininkai. Didžiausias Vytauto užgyventas turtas – nuosava galerija. Į ją investavo tai, ką buvo susitaupęs. Taip pasielgė vildamasis, kad ateityje galerija atsipirks. „Bet neketinu dėl to dejuoti, juk savotiškai įdomu, kai ką nors pats pasidarai“, – sako 50-ies menininkas.

Vytautui paklūsta metalas, akmenys, kaulai, gintaras. Realizuodamas savo dirbinius, taip ir pragyvena. Savo kūrinių siūlo ir kolegos menininkai.

Galerija orientuojasi į nedideles parodėles. Jos savininkas palaiko kūrybinius ryšius su Vilniaus dailės akademijos Telšių filialu, kur žinių siekia būsimieji metalo apdirbėjai. (Vytautas ten irgi studijavo metalo apdirbimą, tik vėliau aukštuosius mokslus baigė Taline.) Studentai iš Telšių dažnai atvyksta į Vilnių. Vytautas yra pastebėjęs, jog stipriausi studentai, gavę diplomą, stengiasi įsitvirtinti sostinėje. Būdami Vilniuje, svečiai iš Žemaitijos užsuka ir į Užupio galeriją, nes jiems dėstytojai primena, kad verta užsukti į šį kultūros židinį. Čia studentai neretai surengia savo pirmąsias parodėles, o į atidarymus kviečiasi žinomus menininkus, kurie savotiškai pristato pradedančius kūrėjus. Tuo pačiu nepamiršta ir kolegų. Galų gale į tokias iškilmes patenka potencialių pirkėjų, kurie paremia ir jaunuosius dailininkus. Tada jie gali išsinuomoti dirbtuvę ar butą Vilniuje ir taip įsitvirtinti sostinėje. Kartu įsižiebia viltis, kad didmiestyje jie sulauks pasisekimo, bus pastebėti ir reikalingi.

Turintis UNESCO keramikos centro vardą

Keli sostinės kultūros židiniai, apie kuriuos bus toliau pasakojama, dirba pagal Vilniaus savivaldybės Dailiųjų amatų, etnografinių verslų ir mugių programą. Jos tikslas – sudaryti palankias sąlygas atgaivinant senuosius amatus ir menus bei etnografines muges sostinės senamiestyje, labiau susieti paveldą su dabartimi, skatinti amatininkų etnografinių dirbtuvių, parduotuvių, meno galerijų, užeigų steigimą.

Juodosios keramikos tradicija siekia priešistorinius laikus. Europoje ji buvo plačiai paplitusi viduramžiais. Naujausiais laikais, įsigalėjus glazūroms, juodoji keramika pradėjo nykti, o XX amžiuje Europoje tapo retenybe. Lietuva – viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kur ši keramika išsaugota ir sėkmingai gyvuoja.

Juodosios keramikos centras, veikiantis Užupyje, tapo Tarptautinės keramikos akademijos nariu, jam suteiktas Nacionalinės UNESCO keramikos centro vardas. Jame jau surengti penki tarptautiniai simpoziumai, gausybė parodų. Pernai centras organizavo plenerą jauniesiems menininkams. Dvi savaites vienuolikos jaunų žmonių grupė darbavosi Vilniaus botanikos sode. Ten turėjo degimo krosnį. Sode ant žolės jie surengė savo dirbinių iš molio parodą.

Juodosios keramikos centras vilniečiams rengia keramikų kursus, moksleiviams organizuoja pažintines ekskursijas. Jų metu mokiniai sužino, kaip gimsta juodoji keramika, jiems atskleidžiamos puodų žiedimo paslaptys. Užsienio turistai supažindinami su lietuvių liaudies palikimu – juodąja keramika.

Centre dirbantys Eglė ir Eugenijus Paukštės – pagal profesiją filologė ir inžinierius statybininkas. Šiuo metu abu yra tautodailininkai. Vilniuje pagamintus molio dirbinius jie veža degti į Dzūkiją. Prie Druskininkų jie turi savo sodybą. Iš pradžių Paukštėms juodoji keramika buvo tik pomėgis, paskui virto rimtu darbu. Beveik du dešimtmečius sutuoktiniai iš to pelnosi sau duoną. Sunkiausias metas – žiema, kai centre sulaukia mažai pirkėjų. Mat jie įsikūrę tolokai nuo miesto centro.

Matomos iš gatvės

Auksakalių gildija-galerija „Meno niša“, kaip ir visos kitos galerijos ar muziejai, rengia parodas, už jų lankymą neima pinigų ir visa tai daro dėl kultūros. Joje galima ne tik pamatyti naujausius lietuvių profesionalių dailininkų darbus, įsigyti ar užsisakyti išskirtinį autorinį papuošalą, juvelyrinį akmenį, emalio dirbinį, bet ir gauti išsamią informaciją apie juos.

Galerijos savininkės Marytė Gurevičienė ir Diana Stomienė daug ko tikisi iš Amatų miestelio, kuriame būtų plėtojami tradiciniai amatai ir verslai. Anot jų, vien Pilies gatvė nebepajėgi parodyti miesto įvaizdžio. Joje prekeiviai jaučiasi taip, tarsi be jų nebūtų galima išsiversti. Čia tiek visko prikimšta, jog nėra kur sustoti autobusams. Įrengus jų stovėjimo aikšteles, pastačius nuorodas ir sutvarkius infrastruktūrą, Amatų miestelis taptų normaliu sostinės kampeliu. Tai priklauso nuo mūsų visų geranoriškumo.

Veikliosios moterys juokavo: „Nors ir čia nebloga vieta – galime pasidžiaugti gražiais langais, mus iš gatvės mato šio rajono gyventojai ir į universitetą einantys studentai“. Jos liko patenkintos trejus metus iš eilės Gedimino prospekte rengtomis menų mugėmis. Tai buvo puiki galimybė galerijoms prisistatyti. Jos tapo daug artimesnės, suprantamesnės. Žmonės pamatė galerijų darbuotojus, atsirado proga bendrauti. „Užupis su Amatų miesteliu tiktų dirbtuvėms, ten galėtume daryti suvenyrus ir parodyti visą jų gamybos procesą“, – sakė „Meno nišos“ savininkės.

Ko nesugebėjo vyrai, padarė moteris

Vitražas – vienintelė meno forma, jungianti stiklą ir šviesą. Lietuvoje stiklininkystės ir vitražo istorija siekia XV-XVI amžius. XV amžiuje atsirado ir lietuviško stiklo gaminių. Senuosiuose žemėlapiuose minima Stiklių gatvė, kurioje buvo prekiaujama stiklu ir jo dirbiniais.

Įpūsti naują gyvybę vitražui ėmėsi Julija Vaičienė, Vilniuje įsteigusi galeriją „Vitražo manufaktūra“. Paskutinieji keleri jos gyvenimo metai buvo itin sunkūs. XVI amžiaus statinį Stiklių gatvėje, siaubingai apleistą, turėjo sutvarkyti taip, kad į jį norėtųsi užeiti. J.Vaičienė, profesionali vitražistė, besidominti tapyba ir akvarele, sugebėjo padaryti tai, ko nesiėmė vyrai. Šiandien galerijoje eksponuojami ir parduodami šalies vitražo meistrų ir studentų darbai, joje rengiamos parodos. Galerijoje dirbantys vitražistai nemokamai teikia profesionalias konsultacijas, demonstruoja vitražo montavimo procesą, pasakoja jo istoriją. Norintieji gali sužinoti apie naujausius kūrinius arba užsisakyti vitražą, be to, gali išbandyti savo kūrybinius sugebėjimus šioje meno srityje.

J.Vaičienė dabar kuria vitražo muziejų, nors šį sumanymą įgyvendinti jai sekasi gana sunkiai.

Vilnius

Autoriaus nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“