Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Laukiant Popiežiaus vizito į Turkiją

Mindaugas BUIKA

Šv. Sofijos (Hagija Sophia) muziejus Stambule, kuris Bizantijos laikais buvo pagrindinė Konstantinopolio katedra

Turkijos Respublikos įkūrėjas ir atnaujintojas Mustafa Kemalis – Atatiurkas (1881-1938)

Protestuotojų prieš Popiežiaus vizitą Turkijoje plakatai

Turkija siekia būti priimta į Europos Sąjungą, tačiau jai keliami dideli priekaištai dėl žmogaus teisių, įskaitant religijos laisvę, nepakankamo laikymosi

Mustafos Kemalio – Atatiurko mauzoliejus, kurį popiežius Benediktas XVI aplankys atvykęs į Turkijos sostinę Ankarą

Mustafa Kemalis – Atatiurkas

Nerimą keliantys ekstremistų išpuoliai

Popiežiaus Benedikto XVI kitą savaitę įvyksianti pastoracinė ir piligriminė kelionė į Turkiją kelia ne tik didžiulį tarptautinį susidomėjimą, bet taip pat ir nerimą dėl saugumo bei galimų incidentų. Savo penktojoje užsienio kelionėje Šventasis Tėvas nuo lapkričio 28 iki gruodžio 1 dienos pirmą kartą lankysis musulmoniškoje šalyje, kurioje, kaip ir visame islamo pasaulyje, pastebimai didėja priešiškumas krikščionybei. Štai Turkijoje vasario mėnesį buvo nužudytas 60-metis italų kunigas Andrea Santoras, vėliau pasikėsinta į dar du katalikų dvasininkus.

Pranešame, kad įvairios ekstremistinės grupės ir atskiri radikalių pažiūrų asmenys viešai grasino susidoroti su Popiežiumi Turkijoje, jeigu jis neatsisakys savo misijos. Šalyje dabar bestseleriu tapo rašytojo Jučelio Kajos romanas „Išpuolis prieš Popiežių: kas nori nužudyti Benediktą XVI Stambule“. Šalia Italijos konsulato šiame didžiausiame Turkijos mieste lapkričio pradžioje buvo suimtas ginkluotas vyriškis, kuris šaudė į orą protestuodamas prieš būsimą Katalikų Bažnyčios vadovo vizitą. „Aš dariau tai, ką kiekvienas musulmonas turi daryti. Alachas nenori, kad Popiežius atvyktų į Turkiją, bet jeigu jis atvyks, pamatys, kas jam atsitiks“, – šaukė 26 metų Ibrahimas Akas jį areštavusiems policininkams.

Turkijoje primenama, kad popiežius Benediktas XVI, tuomet dar būdamas kardinolu Jozefu Ratcingeriu, viešai abejojo dėl šios šalies siekiamo priėmimo į Europos Sąjungą, nes jos kultūra beveik neturi nieko bendra su europietiškąja. Šventojo Tėvo pranešime, rugsėjo viduryje skaitytame Regensburgo universitete, panaudota prieštaringa citata apie iracionalią prievartą skleidžiant islamą, – vėliau Popiežius pats atsiribojo nuo to teiginio, – dar padidino priešiškumą vizitui.

Tačiau Turkijos vyriausybė patvirtino savo kvietimą Šventajam Tėvui, o šalies musulmonų dvasinis vadovas didysis muftijus Alis Bardakoglu pabrėžė, jog visai pakanka Benedikto XVI paaiškinimo, kad jo kalba Regensburge buvo neteisingai suprasta, todėl jis susitiks su Popiežiumi sostinėje Ankaroje. Vatikano atstovai irgi pabrėžė, jog atskiri protestų prieš vizitą epizodai nėra reikšmingi ir neturėjo įtakos planuojant kelionę. Tiesa, į Turkiją atvykusio Popiežiaus nepasitiks šalies vyriausybės vadovas premjeras Rečepas Tajipas Erdoganas, nes jis tuo metu dalyvaus Latvijos sostinėje Rygoje lapkričio 28-29 dienomis rengiamame NATO viršūnių susitikime.

Politiniai premjero manevrai

Vatikano atstovas ryšiams su žiniasklaida jėzuitas kunigas Federikas Lombardis nurodė, jog apie šį sutapimą Turkija buvo pranešusi iš anksto. Šalies vyriausybės atstovai sakė, kad jeigu bus galimybė, tai grįžęs į Turkiją iš Rygos premjeras R.Erdoganas lapkričio 30 pasimatys su Benediktu XVI, nors toks susitikimas į oficialią programą neįtrauktas. Tuo tarpu jau pirmą vizito dieną, lapkričio 28-ąją, Šventasis Tėvas aplankys Turkijos Respublikos prezidentą Ahmetą Nečdetą Sezerį, susitiks su vyriausybės vicepremjeru, kitais aukštais pareigūnais ir Ankaroje akredituotais diplomatais.

Tai, kad svarbiausio Turkijos politiko R.Erdogano nebus popiežiui Benediktui XVI viešint Ankaroje, gali būti susiję ir su šalyje artėjančiais rinkimais. Neseniai duotame interviu italų dienraščiui „Il Corriere delle Sera“ Turkijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Rudžeras Frančeskinis pažymėjo, kad ekstremistinės politinės jėgos, kurios atmeta bet kokią krikščionių ir musulmonų dialogo galimybę, stengiasi išnaudoti savo naudai susidariusią įtampą ir diskredituoti „nuolaidžiaujantį“ R.Erdoganą.

„Ministras pirmininkas galbūt mano, jog, nesusitikęs su Popiežiumi, išvengs didesnių problemų savo rinkimų kampanijoje“, – svarstė ganytojas.

Jis taip pat išreiškė savo ir visų negausių Turkijos katalikų džiaugsmą dėl Šventojo Tėvo drąsos nepaisyti visų šių problemų ir ryžtis šiai kelionei. „Mes laimingi, kad jis atvyksta, ir, kaip tikėjimo žmonės, tikime, jog Dievas iš blogio gali padaryti gėrį“, – sakė arkivyskupas R.Frančeskinis. Tuo tarpu, norėdama garantuoti Popiežiaus saugumą, Turkijos valdžia pasiryžusi dėti visas pastangas. Vizito metu Ankaroje ir Stambule bus paskelbtos nedarbo dienos, uždraustos bet kokios demonstracijos, sutelkti atitinkamai septyni ir devyni tūkstančiai saugumo pajėgų ir policijos darbuotojų. Lėktuvą, kuriuo skris Benediktas XVI, pasitiks ir Turkijos oro erdvėje lydės naikintuvų F-16 eskortas. Norint išvengti fatališko teroristinio išpuolio, Popiežius kelionės maršrutu vyks vienu iš trijų vienas paskui važiuojančių visiškai vienodų šarvuotų automobilių.

Pirmą vizito dieną popiežius Benediktas XVI, be oficialių susitikimų su valstybės vadovu, vyriausybės pareigūnais ir vyraujančio musulmonų tikėjimo dvasiniu lyderiu, taip pat aplankys Turkijos Respublikos įkūrėjo ir atnaujintojo Mustafos Kemalio (1881-1938), plačiau žinomo Atatiurko (Turkų tėvo) vardu, mauzoliejų. M.Kemalis Turkijos prezidentu buvo nuo Respublikos įkūrimo 1923 metais iki savo mirties 1938-aisiais, jis pradėjo daug radikalių reformų, taip pat daug lėmė, kad būtų sukurta pasaulietinė santvarka, kuri garantuoja religijos laisvę visiems šalies piliečiams, tarp jų ir priklausantiems religinėms mažumoms.

Religijos laisvės stygius

Tačiau iš tikrųjų šiuo metu Turkijos religinės mažumos, tarp jų ir krikščionys, patiria nemažų suvaržymų, apie kuriuos neseniai priminė speciali Europos Sąjungos komisija, tirianti Turkijos pasirengimą galimam stojimui į ES, dėl kurio dabar vyksta nelengvos derybos. Pavyzdžiui, nei šalies konstitucija, nei kiti įstatymai nepripažįsta religinėms mažumoms juridinio statuso, o tai savo ruožtu labai apriboja jų galimybes disponuoti savo nuosavybe, ją įsigyti arba parduoti. Turkijos įstatymai neleidžia religinėms bendruomenėms turėti privačių aukštųjų mokyklų, vadinasi, šalies krikščionims faktiškai neįmanoma išlaikyti kunigų seminarijų ir teologijos fakultetų. (Musulmonų teologijos fakultetai veikia Turkijos valstybiniuose universitetuose.)

Apskritai galima pažymėti, kad Turkijoje įsivyravęs sekuliarizmas turi ryškų nacionalinį atspalvį, ir musulmoniškasis sunizmas yra kaip tik šio tautiškumo svarbi dalis. Turkijos piliečiams, kurie yra etniniai turkai, turi turkišką vardą, yra musulmonai sunitai, teikiama pirmenybė prieš tuos Turkijos piliečius, kurie yra katalikai arba – dar blogiau – stačiatikiai su graikiška pavarde. Tokiu atveju jie yra tarsi „užsieniečiai“, nors ir yra šalies piliečiai. Tokios diskriminacijos pavyzdžių yra begalė, pavyzdžiui, krikščionims Turkijoje neįmanoma daryti karininko karjeros, o ši profesija turkų visuomenėje iki šiol yra laikoma prestižine.

Svetimšaliai krikščionių dvasininkai Turkijoje praktiškai neturi galimybės įgyti šalies pilietybės, kad ir kiek ilgai ten gyventų. Tik neseniai jie įgijo teisę į nuolatinį rezidavimą, bet privalo mokėti pusės euro mokestį už kiekvieną šalyje praleistą dieną. Kadangi, kaip minėta, krikščionių Bažnyčios negali Turkijoje turėti juridinio statuso, tai parapijų organizacijos, bendruomenės registruojamos kaip privačių asmenų nuosavybė, o dėl to vėliau neretai kyla nemažai teisinių ir administracinių sunkumų. 1971 metais Turkijos vyriausybė uždarė Konstantinopolio patriarchatui ir Armėnų Apaštalinei Bažnyčiai priklausančias seminarijas. Katalikų kunigų seminarija išliko, nes ji veikia Prancūzijos konsulatui priklausančioje teritorijoje.

Dramatiškai sumažėjo krikščionių

Ypač atkakli kova vyksta dėl prieš 35 metus uždarytos Halkio stačiatikių seminarijos. Ši pagarsėjusi teologijos aukštoji mokykla per 162-ejus savo veiklos metus parengė 950 absolventų, iš kurių apie 330 tapo žymiais Stačiatikių Bažnyčios hierarchais, netgi patriarchais. Naujojoje Europos Sąjungos ataskaitoje pabrėžiama, kad dabartinė Halkio seminarijos padėtis yra viena svarbiausių žmogaus teisių problemų Turkijoje. Šalies vyriausybė teisinasi, kad jeigu legalizuotų seminarijos veiklą, tai būtų priversta įteisinti ir musulmonų privačias aukštąsias mokyklas, kuriose studentai ugdomi islamiškojo fundamentalizmo dvasia. Tačiau daugelis supranta, jog tokie argumentai tėra akių dūmimas. Turkų nacionalistai nenori, kad Halkio seminarija būtų atidaryta, nes ji primintų šalies bizantiškosios krikščionybės praeitį.

Turkijoje dabar gyvena nedaug krikščionių: apie 2 tūkst. graikų stačiatikių, kuriems vadovauja Stambule reziduojantis Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, maždaug 100 tūkst. Armėnų Apaštalinės Bažnyčios narių ir 30 tūkst. katalikų – ir jie kartu sudaro tik apie 0,2 proc. iš visų 72 mln. šalies gyventojų. Tačiau dar prieš nepilną šimtmetį krikščionys dabartinės Turkijos teritorijoje sudarė 30 proc. visų gyventojų. Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu, 1915 metais, per pirmąjį XX amžiaus holokaustą tuometėje Otomanų imperijoje buvo sunaikinta 1,5 mln. armėnų ir kitų konfesijų krikščionių. Jau po naujosios Turkijos susikūrimo pagal susitarimą su Graikija trečiojo dešimtmečio pradžioje vyko iki tol neturėjęs precedento pasikeitimas gyventojais: iš Turkijos į Graikiją išvyko pusantro milijono graikų stačiatikių, o iš Graikijos į Turkiją – apie milijoną turkų musulmonų.

Nors Turkija per praėjusį šimtmetį beveik visiškai „išsivadavo“ iš krikščionybės, tačiau jos istoriniai ryšiai su ankstyvąja Bažnyčia yra tokie seni ir stiprūs, kad popiežius Jonas Paulius II ne be pagrindo yra pasakęs: Palestina yra Jėzaus žemė, tuo tarpu Turkija – Bažnyčios žemė. Iš tikrųjų senosios Romos imperijos mieste Antiochijoje, – tai dabartinės Turkijos miestas Antalija, – Kristaus mokinius pirmą kartą imta vadinti krikščionimis. Tuometėje Antiochijoje, iki persikėlimo į Romą, rezidavo pirmasis Popiežius, apaštalas šv. Petras. Iš Antiochijos per apaštalo šv. Pauliaus keliones prasidėjo ir globalinė krikščionių misijų veikla.

Antrąją savo vizito Turkijoje dieną, lapkričio 29-ąją, popiežius Benediktas XVI keliaus kaip piligrimas į kitą svarbų ankstyvosios Bažnyčios istorijai miestą Efezą, kuris dabartinėje Turkijoje vadinamas Selčuku. Pagal Bažnyčios tradiciją kaip tik Efeze iki savo žemiškojo gyvenimo pabaigos gyveno Švč. Mergelė Marija. Jos namų, – „Meryem Ana Evi“ (Marijos namo), kurį gerbia ir musulmonai – šventovėje Šventasis Tėvas celebruos Eucharistiją ir pasakys pamokslą. Efeze, kur gyveno ir rašė Evangeliją apaštalas šv. Jonas, 431 metais įvyko trečiasis Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas, kuris Švč. Mergelę Mariją paskelbė „Theotokos“, tai yra Dievo Motina.

Svarbūs ekumeniniai susitikimai

Likusią savo vizito dalį, nuo lapkričio 29 dienos popietės iki gruodžio 1-osios, kai išvyks į Romą, Popiežius praleis Stambule, tai yra senajame Konstantinopolyje, kuris Bažnyčios istorijoje taip pat suvaidino ypač svarbų vaidmenį. Jis buvo tūkstantmetės krikščioniškosios Bizantijos imperijos sostinė. Iki didžiosios 1054 metų Rytų ir Vakarų krikščionių schizmos Konstantinopolis vadintas antrąja Roma, jame vykę keli Visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai sėkmingai apgynė ir išgrynino Bažnyčios mokymą nuo sektantiškų nukrypimų. Deja, Romos ir Konstantinopolio Bažnyčių nesutarimų, sukėlusių schizmą, tuo metu pašalinti nepavyko. Tik po II Vatikano Susirinkimo ir po 1964 metais Jeruzalėje įvykusio istorinio popiežiaus Pauliaus VI bei Konstantinopolio patriarcho Atenagoro I susitikimo prasidėjo nauja broliškų ekumeninių santykių era, kuri ir dabar tęsiama.

Kaip tik Jeruzalės susitikime buvo nuspręsta pradėti gražią tradiciją – keistis delegacijomis per Romos ir Konstantinopolio dangiškųjų globėjų šv. Petro ir šv. Andriejaus liturgines šventes. Taigi kasmet per Petrines (birželio 29 dieną) į Romą atvyksta Konstantinopolio patriarchato delegacija, o Šv. Andriejaus dieną (lapkričio 30-ąją) į Stambulą keliauja Romos Bažnyčios delegacija. Šiemet šios iškilmės Konstantinopolio patriarchalinėje katedroje bus tikrai ypatingos, nes Romos ekumeninei delegacijai vadovaus pats Šventasis Tėvas. Šių liturginių iškilmių metu numatoma paskelbti popiežiaus Benedikto XVI ir patriarcho Baltramiejaus I bendrą pareiškimą.

Šventasis Tėvas dar aplankys Šv. Sofijos muziejų. Iki Bizantijos žlugimo 1453 metais tai buvo pagrindinė Konstantinopolio katedra, Osmanų imperijos laikais paversta musulmonų mečete ir pagaliau Atatiurko nurodymu 1934-aisiais perkurta į muziejų. Tą pačią dieną popiežius Benediktas XVI aplankys Stambulo armėnų katedrą, kurioje susitiks su armėnų patriarchu Mezrobu II. Taip pat įvyks jo susitikimas su Turkijos sirų stačiatikių, protestantų ir žydų dvasiniais vadovais.

Galiausiai Šventasis Tėvas pasimatys su Turkijos katalikų vyskupais, su kuriais paskutinę vizito dieną, gruodžio 1-ąją, aukos šv. Mišias Stambulo katalikų Šventosios Dvasios katedroje. Šiose pamaldose taip pat turėjo dalyvauti stačiatikių ir armėnų patriarchai. Popiežius Benediktas XVI bus trečiasis naujųjų laikų Romos vyskupas, atkeliavęs į senąjį Konstantinopolį. 1967 metais ten lankėsi popiežius Paulius VI, o 1979-aisiais – popiežius Jonas Paulius II.

© 2006 „XXI amžius“