Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Giesmėmis šlovina Kūrėją

Viešpačiui naują giesmę giedokit,
Garbinkit Jį susibūrę šventieji!

(Ps 149)

Lapkričio pabaigoje bažnyčių chorai mini bažnytinės muzikos globėjos Šv. Cecilijos dieną. Šia proga norėčiau papasakoti apie naumiestiečių Eugenijos ir Juozo Diržių šeimą, joje užaugusias dukras Birutę ir Eglę – Sintautų ir Kudirkos Naumiesčio bažnyčių vargonininkes. Diržiai – Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios vyturiai ir lakštingalos, Dievo dovanotais nuostabiais balsais šlovinantys Kūrėją visą gyvenimą.

Tiesa ir teisingumo pamoka

Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Vytautas Kazimieras Jurevičius

Palangos gimnazijos pirmos laidos abiturientas, mokytojas, poetas, Lietuvos laisvės armijos kuopos vadas, 1941 metų birželio sukilimo dalyvis, politinis kalinys ir tremtinys Vytautas Kazimieras Jurevičius Lietuvos karių dienos proga apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

Net 60 metų buvo išbraukta iš to žmogaus–legendos gyvenimo: 44 metai Magadano lageriuose ir tremtyje be teisės grįžti į Lietuvą ir 16 metų jau nepriklausomoje Lietuvoje, šlykščiai apšmeižtam, paniekintam.

Šakių dekanato muziejus pažymėjo įkūrimo sukaktis

Šakių dekanato muziejaus ekspozicijos dalis Gedimino JOKŪBAIČIO nuotrauka

Lapkričio 18 dieną paminėjome Šakių dekanato muziejaus įkūrimo penkmetį. Tai oficiali šio muziejaus atidarymo data, o praktinei jo veikla jau vyksta visą dešimtmetį.

Muziejus buvo įkurtas tuo metu buvusio Šakių šv. Jono Krikštytojo parapijos klebono kun. Deimanto Brogio iniciatyva ir rūpesčiu. Nesant kitų patalpų, muziejus buvo įkurdintas Šakių parapijos namų mansardoje, paprasčiau tariant, palėpėje. Kiauras stogas, stogo šlaitinis nuolaidumas reikalavo nemažai sumanumo įkuriant ekspozicijas, bet viskas buvo išspręsta, ir viskas atrodė visai neblogai. Muziejus jau nuo 1996 metų tapo lankomas, čia kai kurių mokyklų katechetės jame pamokas vesdavo mokiniams.

Motinai nereikia akmeninės širdies

Teko pastebėti, kaip patys didžiausi neklaužados, nesiskaitę su gyvais tėvais, mirus vienam iš jų susimąsto prie kapo, atgailauja. Skaudi motinos netektis ne vieną grąžina į doros kelią: netekties valandą žmogus ima suvokti, ko neteko. Ima galvoti apie gyvenimo prasmę.

Iš tiesų motina – pats artimiausias, pats ištikimiausias žmogus pasaulyje. Kas, jei ne ji, motina, praleidžia bemieges naktis prie savo sergančio vaiko lovelės? Kiek nesuskaičiuojamų darbų darbelių ir rūpestėlių užgula jos gležnus pečius! Bet motinos meilė įveikia viską, kad tik vaikai užaugtų sveiki, dori.

Reikia parapijos salių, reikia ir susirinkimų

Stebėdama įvairius neigiamus gyvenimo reiškinius, įsitikinau, kad daugeliu atvejų žmonės blogai elgiasi ne tik iš blogos valios, bet ir iš nežinojimo ar įvykių ar reiškinių nesuvokimo. Kad Lietuvoje pagerėtų žmonių tautinis ir religinis sąmoningumas, reikia daugiau šviesti žmones, aktyviau dirbti parapijose. Parapijiečiai turėtų būti tarsi viena šeima. Dabar mes vienas kito dažnai nepažįstame. Bažnyčioje per šv. Mišias palinkime vienas kitam ramybės, tuo viskas ir pasibaigia. Taip ir išsiskirstome į namus su savo vargais, bėdomis, klausimais ir abejonėmis. Taip neturėtų būti. Įvairios sektos gal dėl to ir patraukia žmones, kad jose labiau bendraujama. Bėda ta, kad dar labai trūksta kunigų. Jie perkrauti darbu, aptarnauja po kelias parapijas. O kalėdodamas kunigas dėl laiko stokos negali daugiau su žmonėmis pabendrauti. Vienintelė išeitis – susirinkimai. Susirinkimuose ir mes, parapijiečiai, esame aktyvesni ir sąmoningesni, galėtume kunigui daugiau padėti.