|
Kas vyksta mūsų mokyklose?
Esame liudytojai įvykių, kada sutrikusios elgsenos vaikai smurtauja prieš klasės draugus.Taip buvo Vilniaus Volungės pradinės mokyklos 2 A klasėje ir panašiai vyksta kitose mokyklose. Tėvų kreipimesi įvairioms institucijoms rašoma: Visos atsakingos institucijos pareiškė mums, kad negali prisiimti atsakomybės, taip pat šios problemos sprendimo vengia ir sutrikusios elgsenos vaiko tėvai, visą atsakomybę suversdami kitiems. Mūsų pagrindinis tikslas kad mūsų vaikams būtų įgyvendinta jų konstitucinė teisė į mokslą, kad būtų garantuota normali jų fizinė, dvasinė ir intelektualinė raida, kad jie būtų apsaugoti nuo psichologinių ir fizinių traumų. Būtent šito ir negali mums garantuoti institucijos ir asmenys, kurie yra už tai atsakingi.
K.Klimka interneto svetainėje delfi rašo: Antroko atvejį komentavusių ekspertų ir švietimo ministrės balse pasigirdo panikos gaidelių: kodėl šis mažametis žmogeliukas iki šiol nesudrausmintas, nepažabotas ir nesuvaldytas? Sužinojome, kad su juo jau kurį laiką dirbo drausminimo specialistai. Aišku, ir ministrei, ir ekspertams neramu dėl savo pajėgumo kontroliuoti padėtį, o ne dėl nukentėjusiojo žaizdų.
Visuomenės dvasinis išsekimas sukrečia labiau nei kasdieniniai vargo ir skurdo vaizdai. Normalus žmogus negali abejingai stebėti mus užtvindžiusio nedorybių antplūdžio: spauda, eteris baugina kriminalinių nusikaltimų statistika. Pačių patyrimas ir išmanymas patvirtina: išsigimė šeimos, iškrypo teismai, nusikalsta policija, nedora apėmusi valdžią nuo apačios iki viršūnės. Naikinama moteris, motina. Moteris vertinama pagal tai, kiek jinai seksuali. Motinos elgiasi nuožmiai, palieka, išsižada, žudo savo vaikus, nesaugo santuokos (netgi gyvūnijos pasaulyje to nėra ir niekada nebuvo). Tad toks yra gyvenimas be tikėjimo, be amžinai vertingų siekių, be vilties. Naivu būtų tikėtis savaiminio tautos ir visuomenės pasveikimo, greičiau Nemunas ims tekėti atgal. Susitaikyti su tokia padėtimi, vadinasi, nesuprasti jos pavojingumo, negalvoti apie savo vaikų ir šalies rytdieną bei likimą. Valstybės gyvenimas prasideda nuo asmens, šeimos ir bendruomenės. Stipri valstybė bus tada, kai visiems jos piliečiams bus sukurta galimybė prisiimant asmeninę iniciatyvą ir atsakomybę kurti ją. Laisvė, pareiga ir atsakomybė turi eiti kartu, nes laisvė be gėrio, doros ir atsakomybės virsta savivale ir anarchija. Be dorovinių pagrindų nesukursime ir materialinės gerovės. Kiekvienas žmogus, kad ir nedaug gali jo rankos, jo išmintis, turėtų tol nenurimti, kol išgirs savo sąžinės pritarimą: jau gerai darau, teisingai mąstau ir gyvenu, esu ištikimas žmogaus ir piliečio pašaukimui. O kaip svarbu gerai suderinti nuomones ir veiksmus šeimai ir mokyklai. Mokykla turi žinoti ir rūpintis, kur ir kaip gyvena jos mokiniai. Ir tėvai neturėtų būti per daug gudrūs bendraudami su mokykla. Dresuoti mokytojus lyg cirko žvėris neišmintinga ir negarbinga. Kiek tenka girdėti, mokytojai ne kartą nuryja daug kartėlio, kol kas nesikreipia į teismus, kad būtų ginamas jų orumas. Bet argi tik teismai gali tai išspręsti?
Kol žmonės rėmėsi tikėjimu, religine etika, tautos dvasia nebuvo tokia sunykusi, nebuvo tiek išsižadėtų vaikų, tokio neatsakingumo, pakrikimo. Jau turėtų būti aišku, kad viena mokykla nedaug gali. Tad ar ne laikas mūsų gerbiamiems Seimo nariams, ministerijų vadovams ir visuomenei atsigręžti į pagrindines vertybes, moralę ir tai pradėti pirmiausia nuo savęs. Kai išsiskyręs, palikęs šeimą ir vaikus tėvas ar motina vadovauja aukštoms institucijoms kur jų, tėvų, pareiga?
Kai pagrindinės vertybės sugrįš į šeimas, valstybines institucijas, į kiekvieno mūsų širdį, kai pamažu tauta vėl ims gyventi pagal dieviškąjį kodeksą, tada daugybė akių pamatys, kad yra daug gražesnių krantų, didingesnių gyvenimo sodų, kitokių dienų bei kelių grožio, negu duobėje, kur daugelis meldžiasi sotaus gyvenimo garantijai. Žmogus gali ir privalo kurti save. Pamatykime, padėkime vienas kitam. Žmonėms reikia teisingų sprendimų, o ne asmeninių interesų gynimo ar tuščio politikavimo. Agresija gimdo agresiją. Mūsų vaikai agresyviausi pasaulyje teigia šalies mokslininkų tyrimai. Kas atsitiko, kad mūsų tėvynainiams pagrindine vertybe tapo pinigas?
Noriu priminti prelato Mykolo Krupavičiaus gyvenimo kredo: Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą kaip pats save, o Tėvynę už save labiau.
Marytė ŠAKIENĖ,
LKD Kaišiadorių skyriaus pirmininkė
© 2006 XXI amžius
|