Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vienybės dvasia tarnavęs Dievui ir žmogui

Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas švenčia 80-ąsias gimimo metines

Justas JASĖNAS,

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos klierikas

Vyskupas emeritas Juozas Preikšas Artūro ŠULCO nuotrauka

Nepamirštamos istorinės akimirkos: Filipinų kardinolo Chaime Sino vizitas Kaune 1987 metais.

Pirmas susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Viduryje – arkivyskupas Liudvikas Povilonis. Vatikanas, 1985 m.

Kaune gyvenantis ir Šv. Antano Paduviečio parapijoje besidarbuojantis buvęs antrasis Panevėžio vyskupijos ordinaras, šiuo metu vyskupas emeritas Juozas Preikšas lapkričio 22 dieną pasitiko garbingą 80-ųjų gimimo metinių jubiliejų. Šia proga džiaugiamės su visais Panevėžio vyskupijos tikinčiaisiais, prisimename ganytojo darbus, kurie padėjo sustiprėti dvasiškai, sąmoningiau tikėti, nuoširdžiau tarnauti. Ganytojas Panevėžio vyskupija rūpinosi lemtingu laikotarpiu, kai Lietuva siekė laisvės, kai per visą šalį aidėjo Sąjūdžio mintys. Jam visur teko sakyti paguodžiančius, drąsinančius, stiprinančius žodžius, atkurti daugelį reikalingų, sovietmečiu sunaikintų bažnytinių organizacijų. Taip per dvylika metų paūgėta, atsitiesta, vietinė Bažnyčia išvesta iš pogrindžio, pradėtos kurti tikinčiųjų bendruomenės. Dievui laiminant ir geriems žmonėms padedant, iš tiesų daug nuveikta. Visa tai džiugina ir paties ganytojo širdį.

Ganytojo žodžiai

Prieš vyskupo emerito J.Preikšo jubiliejų pasirodė jo pamokslų ir sveikinimų rinkinys „Žodžiai“. Jį sudaręs panevėžietis istorijos mokytojas ekspertas Juozas Brazauskas tikisi, kad jos išleidimas yra puiki proga dar kartą kalbėti apie vyskupijos gyvenimą, įvertinti žymaus ganytojo vaidmenį tikinčiųjų gyvenime. Mokytojas su ganytoju bendravo katalikiškoje Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko vidurinėje mokykloje. Prisimindamas malonų bendravimą, pokalbius, šį leidinį pedagogas skiria Bažnyčios ir mokyklos bendruomenių bendradarbiavimui stiprinti ir plėtoti. Rinkinys sudarytas iš paties vyskupo parinktų jo sakytų pamokslų ir sveikinimo rankraščių (1989-2006). Jų turinys pateikiamas chronologine tvarka.

Knygos įvadą parašė vyskupas Jonas Kauneckas. Čia keletą jo minčių pacituosime: „Ar pagalvojote, kokiu atsakingu laiku jis buvo Aukštaitijos vyriausiasis Ganytojas? 1989 metais taip ryškiai nušvito Lietuvai laisvės viltis. Per Lietuvą nuaidėjo Sąjūdžio mitingai. Su tauta, jos viltimis, su jos lūkesčiais – ir Ganytojas. Matėte Panevėžio miniose Ganytoją, spinduliuojantį ramybe ir džiaugsmu. /.../ Bet ir jam, kaip ir visai Tautai, teko ne vien džiaugsmai – tais permainų metais buvo ypač daug rūpesčių. Katalikų Bažnyčia iš sovietinių laikų išėjo labai suvargusi. Juk sunaikintos visos jos įstaigos, valdymo struktūros. /.../ Juk viskas pradedama nuo nulio, neturint nieko. Reikia surasti žmones, patalpas, įkurti, pamokyti... Mokyklose pradedama dėstyti tikyba. O mokytojų nėra, kunigų po sovietinio meto taip maža! Viskas sistemingai, ramiai kuriama. Ir taip stengtasi išlaikyti santarvę, vienybę – tai jau užsibrėžta tampant Panevėžio vyskupu!“

Ganytojo biografiją parašė ir istorinį kontekstą nušvietė dr. Aldona Vasiliauskienė, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotoja Margarita Maišalienė sudarė 1989-2003 metų vysk. J.Preikšo straipsnių, pamokslų, pokalbių, pasisakymų bei straipsnių apie patį ganytoją bibliografinę rodyklę. Pirmojoje knygos dalyje paskelbti 27 pamokslai, pasakyti valstybinių ir religinių švenčių, kunigų jubiliejų, laidotuvių ir kitomis progomis. Antrojoje dalyje skelbiami šventiniai ganytojo sveikinimai Panevėžio vyskupijos kunigams ir tikintiesiems (1993-2001 metais parašyta 16 tekstų šv. Velykų ir šv. Kalėdų proga).

Svarbiausia – kurti gyvąją bendruomenę

„XXI amžiaus“ skaitytojams siūlomos pokalbio su vysk. J.Preikšu ištraukos. Kalbėtasi Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos klebonijoje 2002 m. kovo 17 d.

Panevėžio vyskupijos ganytoju tapote 1989 metais. Kokią Bažnyčią atradote aukštaičių žemėje?

Atvykau į Panevėžį 1989 metais, būtent tada, kai per Lietuvą ritosi Atgimimo banga, kada žmonės buvo pakilę ir su entuziazmu rengėsi kažką daryti, kurti, nes jau buvo subrendusi situacija keisti tą gyvenimą, kuris buvo tiek daug metų ir žmonės norėjo gyventi kitaip. Kalbant apie šią situaciją, toliau reikėtų pasakyti, kad ta pakilimo banga gana greitai ėmė slūgti, nes pirmieji sunkumai, kurie pasitaikė laisvės kelyje, kai ką nugąsdino, suklupdė, kai kas nesugebėjo išsilaikyti, imta dvejoti ir pusiaukelėje pailsti. Bet dauguma žmonių vis tiek tikėjo ateitimi ir taip ėjo į priekį kilnių tikslų trokšdami.

Po metų prasidėjo gyvenimas nepriklausomybės sąlygomis. Suprantama, kad tas pats buvo visoje Lietuvoje. Bažnyčiai atsirado sąlygos laisvai veikti, reikštis mokyklose, ligoninėse ir kitose įstaigose. Bažnyčia įsitraukė į atkuriamąjį darbą ir tas darbas pamažu buvo vykdomas, kiek reikalavo ir leido to meto sąlygos. O darbo buvo daug, nes po daugelio priespaudos metų nebuvo jokios bažnytinės struktūros, organizacijų, padedančių žmonėms dirbti. Taigi Panevėžio vyskupijoje prireikė įkurti Katechetikos, Šeimos, Jaunimo centrus, pradėjo veikti „Caritas“.

Prasidėjo gyvasis Bažnyčios statybos etapas. O šiaip vyskupijos šventovės nebuvo nukentėjusios, mat karo audra per Aukštaitiją greitai praūžė. Visos žaizdos, įgytos karo metu, darbščių kunigų ir parapijiečių rankomis buvo užgydytos. Svarbiausia – statyti gyvąją Bažnyčią, burti, telkti tikinčiųjų bendruomenę. Čia dėjome daugiausia pastangų, bet darbas sekėsi ne taip gerai, nes pakeisti žmonių mąstyseną, įsigalėjusius blogus įpročius ne taip paprasta. Bet žinome, kad žmogaus tobulėjimui ribų nėra.

Peržengėme trečiojo tūkstantmečio slenkstį. Kokiu keliu žengs ateities žmogus?

Iškilmingai atšventėme 2000-ąsias Kristaus gimimo metines. Įvyko daugybė gražių renginių tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Visiems renginiams organizuoti žmonės įdėjo daug pastangų. Buvo raginimų, kvietimų nuoširdžiai dalyvauti. Iš tiesų akcija, kuri buvo paskelbta Lietuvoje per Jubiliejinius metus, buvo gana graži, turtinga ir turininga, bet dabar, žvelgiant į ateitį, sunku pasakyti, kaip bus. Ateitis – tik vieno Dievo mintyse. Žmogui sunku mąstyti apie ateitį, jis tiek toli neregi, kokie bus tikintieji, kokia Bažnyčia, kokie nauji iššūkiai jai bus iškelti. Neaišku, kaip žmogus žvelgs į Bažnyčią, tikėjimą, dvasines vertybes. Šiuo metu per daug džiaugtis negalėtume, nes, kaip žinoma, ir girdime, ir matome, ir skaitome apie įvairius nupuolimus. Gal taip yra dėl to, kad iki šiol Bažnyčia neturėjo tvirtos strategijos, tam tikro plano, ką reikėtų pirmiausia daryti, kur sutelkti visas pastangas, ką gelbėti ar atgaivinti.

Bažnyčia turi žmogui nurodyti tikresnę gyvenimo kryptį. Ši tuštuma atsivėrė turbūt todėl, kad pokario metais Bažnyčia neteko katalikiškų organizacijų, kunigų, kurie buvo išblaškyti, ištremti, kiti išžudyti, dėl to nukentėjo žmonių dvasinis gyvenimas. Štai kodėl dabar, norint žmonių dvasinį gyvenimą pagyvinti, įskiepyti jiems dvasinių vertybių grožį, reikia su jais daug dirbti. Tiksliau sakant, pasitaikius progai rengti visiems ir kiekvienam atskirai naująją katechizaciją, diegti naują mąstymą, nes daugelis žmonių nežino ar nebesupranta elementariausių dalykų, tikėjimo tiesų ir pan.

Šiandien žmogui tiek daug dalykų siūloma ir tiesiog brukama – pirk, pasiimk, pasinaudok ir t.t. Kaip vis dėlto pasirinkti tas priemones, kurios padėtų žmogui rasti save, kaip nenueiti lengvesniu nerūpestingumo ir tam tikro aklo laisvumo ir tik naudojimo keliu?

Tiesa, kad jaunimas šiuo metu, – suprantama, ne visas, bet dalis jo, – nueina ne tais keliais, kokiais reikėtų iš tiesų eiti. Daug yra jaunimo, nepažįstančio dorybės kelio ir žengiančio plačiais keliais, kur randama daugiau malonumų, laisvės, laikino pasitenkinimo. Ypač jauni žmonės nemoka naudotis laisve, nesupranta, kas ji yra iš tiesų. O laisvė, – tai reikia įsiminti, tai kartojo ir popiežius Jonas Paulius II, – yra atsakomybė ir pareiga. Kai kas mąsto, kad laisvės sąlygomis galima viską daryti nesiskaitant nei su Dievu, nei su valstybe ar jos įstatymais. Kada tokia mąstysena įsivyrauja, tuomet laisvė pasitarnauja ne kūrybai, o griovimui. Todėl šiuo metu Bažnyčiai reikia stengtis daugiau dėmesio kreipti į tai, kad tikėjimas būtų kuo sąmoningesnis, kovoti su negerovėmis, klaidingomis ir sumaištį keliančiomis nuomonėmis. Vien jų peikimas, žeminimas nepadės, reikia, kad patys žmonės, ypač jaunimas, būtų krikščioniškai auklėjami, suprastų tikėjimo tiesas, stengtųsi pagal tikėjimą gyventi ir kasdienybėje.

Mūsų visuomenėje randasi didelis socialinis skirtumas – turtingieji lobsta, o paprastas dirbantis žmogus negali normaliai pragyventi. Kaip jiems suartėti?

Socialinis klausimas gana opus. Anksčiau tokios nelygybės nebuvo, visi buvo beveik lygūs, vienodi, tiesa, pasitaikydavo stokojančiųjų, bet nebuvo tokios ryškios diferenciacijos tarp atskirų žmonių grupių. Dabar vieni pilis statosi, į užsienį važinėja, lankosi ištaiginguose kurortuose, o dalis mūsų tautiečių yra sąvartynų žmonės. Čia Bažnyčiai taip pat didžiulis darbo laukas, būtent reikia įdiegti socialinį teisingumą, kurį ji jau nuo popiežiaus Leono XIII laikų akcentuoja ir teigia, jog žemės gėrybės priklauso visiems, o kas per daug turi – privalo dalytis su stokojančiaisiais. Dabar šį darbą dirba įvairios labdaros organizacijos, jos stengiasi padėti vargstantiems, neturtingiems žmonėms. Juk tie, kurie neturi, negali būti diskriminuojami, jie negali būti laikomi antrarūšiais individais.

Aišku, kad čia svarbus ir kunigo vaidmuo bei indėlis, nors jis negali pavirsti vien socialinių paslaugų teikėju. Jis tarytum jungiamoji grandis, vienijanti žmogų ir Dievą, vedanti bendriją į Dangaus karalystę, sutvirtinanti suklupusį, nukreipianti žvilgsnį dangaus pusėn. Tad koks, Jūsų nuomone, turėtų būti šiandieninis kunigas?

Suprantama, jog kunigas savo pastangomis, žmogiškomis jėgomis, dirbdamas vienas, tikrai nesukurs tos tobulos visuomenės, kurioje būtų visiems gera. Darbuojantis čia reikia remtis ir pasikliauti Dievo visagalybe, meile, kurią Viešpats visiems ir, be išimties, dosniai lieja. Tokiu būdu galima pasiekti norimų rezultatų. O kunigas turi jungtis su žmonėmis, žvelgti į jų širdis, pajusti tą dvasią, kokia gyvena paprastas žmogus. Ir, aišku, svarbu kuo daugiau pasauliečių įtraukti į Bažnyčios veiklą.

Dėkoju už pokalbį „XXI amžiaus“ redakcijos ir visų skaitytojų vardu linkiu Dievo globos ir palaimos toliau tęsiant ganytojo misiją, vedant tikinčiuosius tikėjimo, tiesos ir doros keliu. Neužmirškite Aukštaitijos tikinčiųjų!

© 2006 „XXI amžius“