Dėl Sausio 13-osios humanitarinių pasekmių
Artėja Sausio 13-osios, didžiojo susirėmimo, metinės. Prieš šešiolika metų Vilniuje susirėmė SSRS kariuomenė ir Lietuvos pilietinė visuomenė. Svetima kariuomenė, kurią tada ir čia sudarė anos šalies prezidento tiesioginiame pavaldume veikiantis ir operacijai atsiųstas KGB šturmo padalinys Alfa, Pskovo desantininkai ir užsilikęs okupacinis garnizonas su papildomais padaliniais, užspringo beginklių Lietuvos gynėjų krauju ir atsitraukė. Jų veiksmų tiesioginės SSRS agresijos prieš nepriklausomą Kovo 11-osios valstybę rezultatas žinomas. Keturiolika žuvusiųjų, šimtai sužeistųjų. Didieji agresijos kaltininkai neteisti, bemaž nė neapklausti. Bausmę atsiėmė keli kolaborantai, o vienas, tik nuteistas Lietuvos teismo, paspruko į Maskvą ir ten šiltai priglaustas. Tačiau dabar svarbu pažvelgti į šio kriminalinio ir tarptautinio nusikaltimo pasekmes.
Seime įregistruotas spaudos jau komentuojamas dokumento projektas, pagal kurį parlamentas pavestų Vyriausybei kreiptis į SSRS tęsėjos Rusijos vyriausybę dėl kompensacijų 1991 m. sausio 13-osios agresijos aukoms. Tai yra, nužudytųjų laisvės gynėjų šeimoms ir nukentėjusiems sužeistiesiems, kurių daugelis liko ir invalidais, kentės visą likusį gyvenimą.
Tokia normali tarptautinė problemų reguliavimo praktika. Reikia išdrįsti būti valstybe, kuri rūpinasi savo piliečiais ir gina pažeistas jų teises. O kad girdima nepritariančių balsų, tai nieko nauja. Ne sužeistųjų tie balsai. Tačiau kad neklaidintų, kai ką reikia priminti.
Neatitinka tikrovės mintis pirmiau visa okupacijos žala, po to dėl Sausio agresijos. Nežmoniška mintis per vėlai, o jeigu anksčiau nesikreipta, tai tegul nukentėjusieji ir toliau nesitiki tarptautinių humanitarinių normų. Kai kas gal ir neskiria, kad Lietuva po Kovo 11-osios jau kitokia ir tarptautine atkurtos nepriklausomybės prasme; su šia data ją pripažino ir demokratiniai Vakarai, ir Rusijos Federacija (1991-1992 m. tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartyje). Todėl Sausio 13-oji tai agresija prieš atkurtą valstybę, o ne dar vienas smurtas okupuotoje žemėje. Galų gale, tai vaizdai pasaulio televizijų ekranuose, dar nepamiršti, tad ir Lietuvos veiksmas pradėti dialogą dėl kompensacijų bus visiškai suprantamas.
Mąstymai, kad reikėtų pirmiau sužinoti, ar Rusijos valdžia leisis į kalbas, grąžina mus į pačią Sąjūdžio pradžią. Ar leis? Ar neturėsim nemalonumų? Su tokiu nendrių lingavimu būtume ir likę žinia kur. Todėl svarbiausia suvokti pareigą ir atsakomybę, ir tegul tautos atstovai taria žodį, ar agresijos aukos turi teisę į kompensacijas iš kaltę paveldėjusios šalies. O toliau Vyriausybė ir kitos pusės atsakymas, dialogo pradžia. Tik nereikia Lietuvos politikams kalbėti avansu, lyg būtų kokie Rusijos neetatiniai ambasadoriai.
Abejojantiems dėl rezoliucijos balsavimo rezultatų Seime galima ir taip tarti: pamatysime Seimo kokybę. Testas, į kurį nebūtina žvelgti iš anksto pesimistiškai.
Vytautas Landsbergis,
Europos Parlamento narys
© 2007 XXI amžius
|