|
Nuobodžiauti neteks
Petras KATINAS
Nežinia iš kur ne tik visokie astrologai, aiškiaregiais apsiskelbę šarlatanai, bet, atrodo, ir gana apsišvietę žmonės, jau nekalbant apie politikus, šiuos metus, neva pagal iš kažkur ištrauktą rytietišką kalendorių, paskelbė raudonosios kiaulės metais. Aišku, tai jokia naujiena: jau buvo skelbiami rudųjų šunų, gyvatės ir dar visokių gyvių vardais pavadinti metai. Ši mada, žinoma, eskaluojama ne šiaip sau, o dar kartą suniekinant Kristaus gimimo metus, išmušant, ypač iš jaunosios kartos, galvelių paskutinius sveiko proto, mąstymo, o ypač tikėjimo likučius. Kaip sugebėjo išmušti iš daugelio jų tėvelių ir net senelių per ilgus okupacijos dešimtmečius.
Na, jeigu 2007-ieji paskelbti kiaulės metais tebūnie. Nes ko ne ko, o kiaulysčių, galima neabejoti, sulauksime daugiau nei pakankamai. Nes, kaip rašo jau ketvirtojoje pernai išleistoje knygoje 7 nuodėmės ir 12 ligų gydytoja, publicistė Filomena Taunytė (Vilnius, Tyto alba, 2006), Puikybė ir godumas tai didelė, dažnai abi kartu žmones apsėdančios nuodėmės, sukeliančios ryškius simptomus: pradedami maišyti valstybiniai ir privatūs interesai, pataikaujama, vagiama, mušama, reketuojama, žudoma, tuokiamasi, skiriamasi vien tam, kad įsigytų daugiau turtų, kurių vis tiek niekada neužtenka. Tai nuodėmės, nuo kurių išvaduoja (kartais tik laikinai) izoliacija: kalėjimas, kolonija arba ištikusi didelė nelaimė. Kitokio gydymo nėra, nes godumo ir puikybės velniai apsėda daugelį. Yra profesijų, kurių atstovus minėtieji velniai apsėda masiškai. Tokia epidemija siaučia Vyriausybėje, Seime, teismuose, medicinoje, sporte, tarp visokių didelių ar mažų viršininkų. Iš jų tik nedaugelis lieka sveiki. Geriau vargu ar pasakysi. Tą matome kone kasdien. Bet blogiausia, kad kuo toliau, tuo daugiau septynių didžiųjų nuodėmių puikybės, godumo, paleistuvavimo, pavydo, rūstumo, persivalgymo ir nusigėrimo, tingėjimo vis daugėja. Kaip ir primityviausio melo, nebūtų nuopelnų ir gerų darbų prisiskyrimo patiems, tiems dalykams nė piršto nepajudinusiems. Tai jau tapo epidemija, išplitusi ne tik įvairių aiškiaregių, ekstrasensų, bet ypač valdžios sluoksniuose. Kaip pažymėjo viena žinoma žurnalistė, naivūs buvo tie žmonės, kurie šventė šv. Kalėdas ir Naujuosius metus, keldami tostus, jog pagaliau baigėsi ilgamečio geradario ir statybininko, buvusio LKP CK sekretoriaus, jau nepriklausomos Lietuvos, keliskart premjero A.Brazausko era ir prasidės vos ne naujas valdymo laikotarpis Lietuvos gyvenime. Tokių požymių apie kažkokios mistinės naujosios epochos pradžią įžiūrėjo netgi nomenklatūrinę valdžią tradiciškai koneveikę Laisvosios rinkos instituto ekspertai, nepraleidžiantys progos pamokyti visus, kaip reikia gyventi dabartiniais laikais. Esą premjeras Gediminas, vos ne kaip jo bendravardis didysis Lietuvos kunigaikštis, išvydo pranašišką sapną ir pagaliau atsikratys tų visų praeities epochos šleifų, nebeturės reikalų su jokiais nomenklatūrininkais medžiotojais, visų pirma medžiotoju Nr.1 ir, papsėdamas savo pypkę, nebeapgaudinės valstybės. Premjeras išvarys iš savo ministro kabineto nevykusius ir susikompromitavusius ministrus, nesiterlios su perdėm korupcijoje paskendusiais ir apsimelavusiais valdininkais. O šventas naivume! Kaip nuostabu, kad senieji nomenklatūrininkai labai laiku Seime prastūmė įstatymą, pripažįstant partinių mokyklų diplomus, suteikiančius vos ne aukščiausią išsilavinimą. Todėl Premjeras iškart tapo lygesnis tarp lygių, t.y. turėdamas kompartinį išsilavinimą, valdo Vyriausybę. Tad vos užgesus naujametinių fejerverkų šėlsmui, viskas prasidėjo iš pradžių, vadovaujantis tais pačiais nomenklatūrinio klano papročiais. Štai vienas iš Turniškių skandalo herojų, A.Brazausko protežė buvęs Vyriausybės kancleris, netekęs posto dėl neva G.Kirkilo demonstruojamos pertvarkos, nuėjo darbuotis į Lietuvos geležinkelius, kur jam skubiai buvo sukurta nauja pareigybė. O svarbiausia, gaus solidų atlyginimą, kur kas didesnį nei gaudavo būdamas Vyriausybės kancleriu. Nors apie geležinkelius tas ekskancleris nieko nenutuokia. Dabar gi valdžios sferose, parlamente visais balsais kalbama, kad į Lietuvos geležinkelius bus priimtas ir nenoromis pasitraukęs iš Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pareigų KGB rezervininkas A.Pocius. Kaip teigiama, su to paties Gazprom vietininkės Dujotekanos šefo Stonio rekomendacija tas Dujotekanos bosas net specialią firmą įkūrė, kad pasiglemžtų geležinkelio tranzito reikalus. Nors pats Lietuvos geležinkelių viršininkas tą bando neigti, tačiau tai absoliučiai nieko nereiškia. Juk iš pačių aukščiausių valdžios kabinetų tokių ar panašių paneigimų sklisdavo nesuskaičiuojama daugybė, bet, kaip visada, po kurio laiko į reikiamą kėdę vis tiek buvo pasodinamas tas, kurio reikia.
Arba pažvelkime į komedijomis ir farsais tampančias priešrinkimines batalijas, kurios daugeliui kelia jau ne pasipiktinimą, bet sarkastišką juoką. Pasirodo, savivaldos rinkimuose savo kandidatūras iškėlė net šeštadalis visų Seimo narių. Tai jau beveik Gineso knygos vertas rekordas. Akivaizdu, kad partijų vadai ir vadukai, įrašydami savo frakcijų parlamentarų vardus kandidatų į savivaldybių tarybas narių sąrašus pirmaisiais numeriais, siekia dviejų tikslų jeigu pavyks, padaryti juos miestų, ypač svarbiausių, merais, ir, žinoma, tokia kosmetika pagražinti savo partijų sąrašus. Kita vertus, Seimo nariai, įrašyti į savivaldybių rinkimų kandidatų sąrašus, absoliučiai niekuo nerizikuoja. Na, nebent reikės išmesti po keletą tūkstantėlių litų naivuoliams mulkinti. Juk neišrinkti vis tiek galės tūnoti Seime iki parlamento kadencijos pabaigos, o jeigu išrinks perleisti vietą kitam partiniam bičiuliui, kuris, ne abejo, atitinkamai privalės atsidėkoti už tokią geradarystę ir pasiaukojimą savo artimui.
Beje, Seime svarstant naują Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą, buvo pasigirdę nedrąsių balsų, kad reikėtų neleisti Seimo nariams kelti savo kandidatūrą į savivaldybių tarybų narius. Tačiau Seimo teisininkai ir netgi Konstitucinis Teismas pasakė: šiukštu, tai pažeistų Konstituciją! Tiesa, Konstitucinis Teismas nusprendė, jog Seimo nariams negalima vienu metu turėti du mandatus Seimo nario ir savivaldybės tarybos. Taigi dar vienas abrakadabra. Įdomu, kad, pirminiais pranešimais, kai kurių partijų sąrašuose į savivaldybių tarybas įrašyti aiškūs pretendentai į būsimuosius merus. Tokiu atveju netgi pasirengę atsisakyti Seimo narių mandato. Ir tam stengiamasi. Štai į Šiaulių merus jau seniai taikosi toks superaktyvus socialliberalas Valerijus Simulikas, jau seniai iškabinęs savo portretus matomiausiose Šiaulių vietose, netgi ant visuomeninio transporto kėbulų. Apskritai krinkantys socialliberalai apetitu nesiskundžia. A.Monkevičius įrašytas pirmuoju kandidatu savo partijos sąraše į Vilniaus savivaldybę. V.Karbauskis Tauragės. Kai dėl parlamentarų, ketinančių tapti sostinės meru, tai jų daugiau nei pakanka. Štai darbiečiai pirmuoju įrašė savo Vilniaus partinės jačeikos vadovą kažkokį Alvydą Pocių, o antruoju dar vieną, buvusį Seimo frakcijos pirmininką Joną Pinskų. Apskritai darbiečiai jaučia, kad reikia kalti geležį, kol karšta, nes Vilmorus ir Baltijos tyrimų rezultatai vis dar gana palankūs šiems politiniams avantiūristams. Todėl net pati V.Uspaskicho numylėtinė L.Graužinienė iškėlė savo kandidatūrą Ukmergėje, M.Žymantas Zarasuose, S.Girdauskas Kaune, S.Bucevičius Akmenėje. Darbiečių aktyvas jau paskleidė gandą, kad prieš pat savivaldos rinkimus į Lietuvą atvyks jau daugiau nei aštuonis mėnesius Maskvoje tūnantis V.Uspaskichas. Jo draugeliai ne be reikalo nuolat laksto į Maskvą iš ten parsiveždami vis naujų nurodymų ir instrukcijų. O jeigu V.Uspaskichas iš tiesų sugrįžtų prieš rinkimus, o teisėsaugos pareigūnai jį sulaikytų, tai būtų puikiausia reklama darbiečiams ir jų elektoratui. Būtų sukeltas didžiulis triukšmas apie oligarcho persekiojimą, o elektoratas nuskriaustuosius, kaip žinoma, myli. Taip reklamuojamas rusų oligarcho sugrįžimas iš tiesų būtų pakankamai veiksnus rinkimų triukas. Bet turime būti pasirengę dar ir ne tokiems. Štai valstietė K.Prunskienė už mokesčių mokėtojų pinigus jau nupirko ištisus didžiųjų dienraščių puslapius, šlovindama savo nuopelnus. O jeigu nuperka puslapius, tai nuperka ir pačius dienraščius. O ką jau kalbėti apie rajoninius organus, kurie bemaž beveik nepasikeitė per 16 nepriklausomybės metų. Tad nuobodžiauti neteks.
© 2007 XXI amžius
|