|
Mano Vilnius
Iš mažens Vilnius buvo kažkas šventa ir tragiška taip nuteikdavo mūsų mokytojai.
1939 metų rudenį mus, mokinius, atvedė į Prezidentūros aikštę, kur balkone prezidentas A.Smetona kalbėjo ir pasakė: Dėkokime Dievui, mes atgavome Vilnių. Tuo pat metu kažkoks pilkas žmogelis, atsistojęs aukščiau, sušuko: Dėkokime ne Dievui, o Raudonajai armijai. Mums liepė skubiai išsiskirstyti. Tai buvo Justas Paleckis. O raudoniesiems tikrai turime už ką dėkoti.
Kai 1940 metų pavasarį mes, Prekybos mokyklos mokiniai, vykome į Vilnių, visu balsu šaukėme: Į Vilnių, į Vilnių, tą mylimą šalį... Aplankėme Aušros Vartus ir Katedrą. Kai pradėjime giedoti lietuviškas giesmes, tada vyko pamaldos, lenkai ėmė šaukti lenkiškai ir į mus žiūrėjo labai nepalankiai, net agresyviai, o moterys grasino maldaknygėmis. Mokytojai skubiai mus išvedė iš Katedros.
1948 metų gegužė, Vilnius. Šį kartą, pabėgusi nuo tremties, be dokumentų, iš Kauno važiuoju į tėviškę per Vilnių. Sužinau Švenčionėliuose, kad namų nebėra. Tada vėl atgal į Vilnių. Kurį laiką su likimo draugais gyvenome rūsiuose, sandėliukuose, palėpėse.
...Sėdžiu stotyje ant medinio lagaminėlio jau kelias dienas nevalgiusi, silpna, ašaros vis teka, teka. O, Dieve, pakeliu akis stovi prieš mane kariškis. Pirma mintis suims. O jis sako: tokiai didelei verkti negražu. Aš su savo lagaminėliu, virpėdama iš baimės, bėgu tolyn.
Buvo dar vienas atsitikimas Vilniuje. Dabar nežinau, kurioje nedidelėje bažnyčioje ėjau išpažinties ir kunigui pasakiau, kad turiu kerštą širdyje. Jaunas kunigas liepė ateiti į zakristiją. Išsigandau, gal suims, bet nuėjau. Jis man davė 300 rublių, tai man buvo dideli pinigai.
Dabar aš vėl Vilniuje. Ateinu į Katedrą, kur klebonas kun. Ričardas Doveika ragina įsiklausyti į Dievo žodį.
Tai jau didelė laimė.
Albina RAŠKEVIČIŪTĖ,
rezistentė, pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvė
Vilnius
© 2007 XXI amžius
|