|
Ar reikia tokios parodos?
2006 metų spalį Šalčininkų kultūros centre atidaryta paroda apie arkivyskupą Romualdą Jalbžykovskį. Tikriausiai ji skirta 80-osioms metinėms, kai R.Jalbžykovskis 1926 metais tapo Vilniaus arkivyskupu. Parodą organizavo Šalčininkų kultūros centras ir Lietuvos lenkų sąjunga. Apie tai žinutę išspausdino Šalčininkų rajono laikraštis Naš kraj (2006 10 17, Nr. 34). Tikriausiai šią parodą lankė kunigai, mokytojai, mokiniai ir visuomenė. Rašau XXI amžiui todėl, kad jis rašo apie Bažnyčios gyvenimą.
Man kyla klausimas, kaip katalikų visuomenė ir Bažnyčia žiūri į tokios parodos organizavimą. Juk vysk. R.Jalbžykovskis buvo tas žmogus, kuris visokeriopai kenkė ir naikino lietuviškumą Vilniaus vyskupijoje. Noriu išvardyti keletą jo darbų, kurie visiškai nesiderina su artimo meile. Pirmiausia jis pasiekė, kad Vilniaus kurijoje, kapituloje, dvasiniame tribunole neliktų nė vieno lietuvio. Iki 1933 metų vysk. R.Jalbžykovskis panaikino apeigas lietuvių kalba aštuoniolikoje bažnyčių. Lenkų kalba į bažnyčias buvo įvedama neatsižvelgiant į lietuvių ir lenkų skaičių parapijose, bažnyčiose naikinami lietuviški užrašai. Jo vyskupavimo metu lietuviai kunigai buvo suiminėjami, keliami į gudiškas ir lenkiškas parapijas. (Praeito amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigoje 40 lietuvių kunigų dirbo lenkiškose arba gudiškose parapijose.) Taip vysk. R.Jalbžykovskis padėjo spręsti savo valstybei ir Lenkijos okupacinei valdžiai lietuvių kunigų ir bažnyčios tarnų pilietybės ir lojalumo Lenkijos valstybei klausimą. Lietuviai kunigai buvo baudžiami piniginėmis baudomis arba areštu net už bažnyčios knygų metrikuose padarytus ne lenkiškus įrašus arba nesulenkintų pavardžių įrašus. Pavyzdžiui, klebonas Kristupas Čibiras sumokėjo 300 zlotų baudą tik už tai, kad savo pavardę metrikuose parašė Čibiras, o ne Czybir. 1937 metais panašiai buvo nubausta vienuolika lietuvių kunigų. Kai 1939 metais Raudonoji armija įžengė į Vilnių, R.Jalbžykovskis su visa kunigų svita pasitiko raudonarmiečius, skambėjo visų bažnyčių varpai. Kai tų pačių metų spalio 28 dieną Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, niekas jų nepasitiko ir uždraudė skambinti varpais. 1939-1940 metais lietuviams nebuvo leidžiama turėti Vilniuje daugiau bažnyčių, kuriose pamaldos vyktų lietuvių kalba.
2007 metais sukaks 110 metų, kai Vilniaus vyskupu tapo Steponas Aleksandras Zvierovičius (vyskupavo 1897-1902 m). Tad gal minėsime ir jo jubiliejų. Juk jis Trakų dekanato Kalvių parapijos parapijiečiams yra pasakęs: Mano mieli, jei nemokate lenkiškai ir nesuprantate, tai nedidelis daiktas: nevaikščiokite bažnyčion ir į išpažintį; aš uždarysiu bažnyčią, o parapiją priskirsiu prie kitos tai ir bus galas. Paskui, atsisukęs į kunigą Šoparą, įspėjęs: Jei tu drįsi dar lietuviškai kalbėti su žmonėmis, tada aš tau atimsiu kunigystę. Tad kyla klausimas, ar verta rengti tokias parodas, kuriomis ne tik slepiama tiesa apie mūsų istorijos skaudžius momentus, bet ir dar sukuriama panegirika mūsų tautiečius skriaudusiems kitataučiams?
Gintautas ŠAPOKA
Alytaus rajonas
Redakcijos prierašas. Nepaisant istorijos
bėgyje vykusių nesusipratimų tarp lietuvių ir lenkų, visgi negalime
iš akių išleisti ir tai, kad tie žmonės elgėsi pagal atitinkamas
tų laikų aplinkybes. Net ir dideli nusidėjėliai gali padaryti gerų
darbų, jie juk negimė būdami nusidėjėliais ar nusikaltėliais. Ir
Bažnyčios žmonės, kaip arkiv. R.Jalbžykovskis, dirbo pastoracinį
ganytojinį darbą, aišku, savaip suprasdamas savo pašaukimą. Todėl
gal ir nedidelis žvilgsnis į jo darbus padės atskleisti jo gerąją
darbų pusę...
© 2007 XXI amžius
|