Kasdien vis labiau įžūlėja kolaborantai...
Kasdien įvyksta vis nauji ir pikti išsišokimai prieš Laisvės kovotojus ir Bažnyčią, kuri vadovavo Lietuvos laisvės kovai nuo bolševikų okupacijos iki atgimimo. Šie įvykiai verčia susimąstyti ir netylėti, nes kolaborantai rodo vis didesnį įžūlumą.
Praeitų metų gruodžio 13 dieną Lietuvos rytas (Komjaunimo tiesa) patalpino straipsnį Dievo tarnas veržiasi į politiką. Mus nestebina straipsnio turinys, bolševikinis mentalitetas, bet stebina visiškas nesilaikymas elementaraus mandagumo kalbant apie Bažnyčią ir aukštus dvasininkus. Juk net prieškarinis Lietuvos žydas žinojo, kam tinka žodis ekscelencija ar eminencija. Deja, dar daugelis laikraščių redaktorių ir žurnalistų šito nežino ir nesirengia žinoti. Šių žodžių prasmės nežino ir kolaborantai. Bet jie turėtų suprasti, kad okupantai Lietuvą paliko prieš 17 metų, ir jiems netiktų tyčiotis iš Lietuvos žmonių, bet reikia, nors gerokai pavėluotai, daryti atgailą ir atsiprašyti Lietuvos žmonių. Tik per nuoširdžią atgailą galima grįžti į Lietuvos visuomenę, kuriai padarė tiek bloga per nuožmią ir kruviną 50 metų okupaciją. Tai jiems padedant, okupantai nužudė ir kančioms pasmerkė apie milijoną Lietuvos žmonių. Bet matosi, kad demokratija Lietuvoje įsigalėjo dar nevisiškai. Kolaborantai demokratija piktnaudžiauja, tyčiojasi iš Lietuvos patriotų ir visa, kas mums, lietuviams, yra brangu, niekina. Visiems piliečiams nori primesti savo bolševikinį požiūrį.
Taigi netinka tyčiotis, ką daro minėtas dienraštis, ir iš Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus, politinio kalinio, ilgus metus praleidusio Urale ir Sibire, Vyčio kryžiaus ir Gedimino ordinų kavalieriaus. Protingas žmogus, nepaisant įsitikinimų ar pažiūrų, arkivyskupą gerbs, bet ne niekins. Arkiv. S.Tamkevičiaus buvo represuotas vien už tai, kad mylėjo Dievą ir tėvynę. Lietuvos teismas nerado jo byloje nusikaltimo sudėties ir reabilitavo jį. Ir priešingai, kas tarnavo Maskvai, yra Tėvynės išdavikas. Liūdna, kad ne visi Lietuvos katalikai yra sąmoningi ir principingi, kokie yra, pavyzdžiui, musulmonai. Bet ar galima smerkti Lietuvos žmones? Juk jie atlaikė ilgą ir kruviną okupaciją. Geriausia tautos dalis Lietuvos mokyklos auklėtiniai buvo sąmoningai išžudyti. Tūkstančiai Lietuvos sūnų ir dukrų buvo išniekinti ar pusgyviai numetami ant Lietuvos turgaviečių grindinio basi ir nuogi. Daugelį metų tautą vežė į Sibirą gyvuliniais vagonais, ir daugelis iš ten negrįžo. Prievarta vertė jaunimą stoti į komjaunimą, o vaikus į pionierius. Nebuvo religinės lietuviškos literatūros, maldaknygių ir katekizmų. Visus tuos, kurie šią literatūrą spausdino, grūdo į lagerius. Inteligentai buvo priversti (su mažomis išimtimis) tarnauti okupantams, slėpti savo įsitikinimus.
Bet dar ir dabar, nepriklausomybės metais, yra grupė istorikų, kurie stengiasi perrašyti Lietuvos istoriją. Girdėjau istoriką sakantį: Vytautas buvo šunsnukis, bet mūsų šunsnukis. Ar bent kiek save gerbiantis žmogus galėtų taip pasakyti apie kunigaikštį, kurį tauta vadina Vytautu Didžiuoju? Kitas istorikas užsienyje ir Lietuvoje niekina Lietuvos praeitį, klaidingai interpretuoja istorijos faktus. Trečias reikalauja, kad būtų atkurta komunistų partija Lietuvoje. Toji partija, kuri, pasak sovietų istoriko Žoreso Medvedevo, vien lageriuose nužudė 45 milijonus žmonių. Pagal Aleksandrą Solženyciną, Sovietų Sąjungoje buvo nužudyta 60 milijonų, o pasaulio žiniasklaida teigia, jog po Spalio bolševikų perversmo pasaulyje komunistiniai režimai išžudė 130 milijonų. Ar žino pasaulis kruvinesnę politinę partiją? Jau seniai reikėjo tokiems bolševikų mokslininkams, šmeižiantiems didžiuosius mūsų tautiečių darbus istorijoje, patarti palikti ne tik universitetus, bet ir Lietuvą. Juk šitos milijoninės aukos turėjo teisę į saulę ir į kūrybą. Juk visų kaltė buvo tik ta, kad jie neįtiko naujiems šeimininkams. Jie neprisidėjo prie Blogio imperijos, bet, priešingai, su blogiu kovojo. Taigi visi kolaborantai kalti dėl šių aukų pralieto kraujo!
Ir man teko patirti okupantų ir jų kolaborantų kerštą: jie nuteisė mane šešeriems metams ir nusiuntė į Mordovijos lagerius (kuriuose buvo išžudyti caro karininkai baltagvardiečiai ir stačiatikių dvasininkai) už tai, kad mano bibliotekoje rado A.Šapokos istoriją. Ta proga noriu priminti keletą tautos Golgotos fragmentų. Mus į Norilską ir Dudinką Volgos upe vežė baržomis. Jei kalinys pradėdavo sirguliuoti, jį iškart išmesdavo į upę žuvims. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad taip žuvims buvo išmesta per 100 tūkst. kalinių. Norilske mačiau maždaug 100 kv. m kapinaites. Jose užkasta apie 200 tūkst. kalinių. Norilskas yra ant akmeninės uolos. Grunto tėra tik 1 ar 1,5 metro. Tad dabar ten tiktai vieni kaulai įvairių tautų politinių kalinių. Šiose kapinėse Baltijos šalių nužudytiems ir mirusiems karininkams buvo pastatyti trys kryžiai.
Bolševikų okupacijos metais buvo uždarinėjamos ir naikinamos bažnyčios, areštuojami vyskupai ir kunigai. Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius sušaudytas, nes partizanams parūpino maisto produktų. Vokiečių okupacijos metais jis šelpdavo karo belaisvius raudonarmiečius, buvo išgelbėjźs keletą žydų. Nors teisme žydai liudijo, kad jų gelbėtojas buvo vysk. V.Borisevičius, jis vis vien buvo nteistas mirties bausme. Vyskupai Teofilius Matulionis ir Pranciškus Ramanauskas, daugiau nei dešimt metų praleidę sovietiniuose lageriuose, mirė tremtyje Lietuvoje.
Po mirties buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinu vyskupai V.Borisevičius, P.Ramanauskas ir T.Matulionis, kunigai: P.Gustaitis, Stasys Rimkus ir Justinas Lelešius. O kiek buvo apdovanotų atgavus laisvę vyskupų, kunigų ir vienuolių? Juos visus okupantai ir kolaborantai laikė tėvynės išdavikais ir negailestingai žudė.
Rašiau šį platesnį atsakymą į straipsnį, pašiepiantį arkivyskupą, todėl, kad kolaborantai galėtų prisiminti savo darbus okupantui ir susimąstytų. Nieko nėra užmiršta. Dar tars savo žodį istorija ir Dievas! Jūs išjuokėte Lietuvos praeitį, žudėte lietuvio kūną ir dvasią. Esate atsakingi už praeitį ir dabartį. Ir girtuoklystė, narkomanija, pornografija, seksas ir kitos nedorybės, kuriomis ir šiandien žudoma tauta, yra jūsų darbų ir demagogijos pasekmė. Atsikratykite to nusikalstamu, nežmonišku ir kruvinu marksizmu ir pradėkite sąžiningai dirbti Lietuvai.
Arkivyskupas S.Tamkevičius yra demokratas, dalyvauja rinkimuose. Per valstybines šventes yra kviečiamas į Seimą tarti žodį. Seimas tarnauja savo rinkėjams. Todėl ir arkivyskupas turi teisź rinkėjams pasakyti savo nuomonę, jeigu reikės, ir pabarti. Manau, kad ir ateityje arkiv. S.Tamkevičius neprašys jūsų leidimo kalbėti ir pasisakyti. Be to, atminkite, kad, pagal surašymo duomenis, Lietuvoje yra 79 proc. katalikų. Manau, atėjo laikas mums, katalikams, prabilti garsiau.
Lietuvos patriotai, aktyviai ginkite Lietuvą, Bažnyčią ir dvasininkus. Į kiekvieną išsišokimą atsakykite tiesa ir faktais. Galima priminti vieno kataliko prancūzų filosofo žodžius: Kaip lengvapėdiškai mes pasistatome prieš save ką nors, kas kliudytų tą bedugnę matyti. Todėl melskimės, švieskimės ir dirbkime Tėvynės labui!
Mons. Alfonsas SVARINSKAS
© 2007 XXI amžius
|