|
Skausmingi apmąstymai
Stanislovas BUTKEVIČIUS
Sunkiais baudžiavos ir tamsiais carinės patvaldystės metais
lietuvių tautą nuo asimiliacijos ir moralinės degradacijos išsaugojo
patriarchalinė šeima, katalikiško tikėjimo tradicijos ir Bažnyčia.
Viltingais Nepriklausomybės metais (19181940) nuo visų
pavojų tautą saugojo jau prašviesėjusi šeima, iš valstiečių kilusi
ir tautiškai mąstanti, kupina idealizmo inteligentija.
Karo, abiejų okupacijų ir tragiškais pseudosocializmo, o,
tiksliau sakant, tautinio genocido metais (1940-1990) nelygioje
ir beviltiškoje kovoje Tautą nuo atėjūnų užmačių gynė Lietuvos partizanai,
tarp jų buvo ir mokytojai; jie masiškai buvo išžudyti KGB kalėjimuose,
miškuose arba išvežti į tolimąją tremtį.
Pagaliau 1990 metais, Tautai vėl atkūrus Nepriklausomybę,
jos gynėjų gretos pasirodė labai praretėjusios, o pavojai, nors
tai paradoksalu, sumodernėjo ir dar labiau padidėjo. Tą didelį ir
visai nepramanytą pavojų sudaro nesulaikoma pasaulinės globalizacijos
banga, kuri tarsi socialinis cunamis užliejo visą Europą, o kartu
ir mūsų Tėvynę Lietuvą, be jokios atodairos griaudama viską, kas
sena, kas buvo šventa ir neliečiama: šeimą, papročius, dorovę, religiją,
tautinę kultūrą. Ji net ėmė krėsti pačius klasikinės pedagogikos
ir švietimo sistemos pagrindus.
Girti mokiniai
Balanos gadynėje gimusi legendinė vargo mokykla buvusių carinės Rusijos atsilikusio pakraščio baudžiauninkų vaikus sėkmingai išvedė į pasaulinės kultūros vieškelį. Ar tą jos žygdarbį, tą socialinį stebuklą pakartos šių dienų kompiuterizuota, renovuota ir labai neišmintingai, be jokios tvarkos, reformuojama šių dienų Lietuvos mokykla tai didelis klausimas. Iš jos nuolat ateina grėsmingi signalai apie keistus įvykius, kurie kelia didelį nerimą tėvams, pedagogams ir švietimo sistemos vadovams.
2006 m. rugsėjo 1-ąją Šilalės rajone net penki policijos ekipažai mokyklos prieigose rankiojo girtus paauglius, vienus veždami į polikliniką detoksikacijai, kitus pristatydami į tėvų namus, o triukšmaujančius sulaikydavo išblaivinti. Tie šių laikų rugsėjo 1-osios herojai yra autentiški palikuonys tų vargdienėlių, kurie 1861 metais, ką tik paleisti iš baudžiavinio jungo, savo vargus ir džiaugsmus laistydavo dvaro karčemoje. Vyskupas Motiejus Valančius, būdamas visos Lietuvos dvasios vadovu, aiškiai matė ir žinojo, kokią moralinę degradaciją gali sukelti mužikų girtavimas dvaro karčemoje, kurioje jos nuomininkas žydelis pusvelčiui bruko jiems degtinę. Vysk. M.Valančius ryžosi titaniškam darbui pastoti kelią masiniam girtavimui, o kartu įsigyti tris pavojingus ir įtakingus priešus: karčemos savininką feodalą, jo nuomininką žydą ir degtinės monopolininką valstybę.
Vysk. M.Valančiaus Blaivybės brolija
Šitoje titaniškoje kovoje vysk. M.Valančius pasižymėjo ne tik kaip valdingas hierarchas, bet ir kaip psichologas, gabus administratorius, politikas bei diplomatas ir apskritai, kaip žmogus.
Kaip hierarchas, jis įsakė visoms Žemaičių vyskupystės kurijoms per pamokslus bažnyčioje aiškinti tikintiesiems apie degtinės daromą žalą žmogaus sveikatai, jau nekalbant apie tai, kad girtavimas yra didelė nuodėmė, kuri visada užtraukia Dievo rūstybę, už ką girtuokliai po mirties bus baudžiami pragaro kančiomis o blaivininkai po mirties galės regėti Dievą ir naudotis dangaus malonėmis.
Anų laikų beraščiams vargdieniams šie gražūs kunigų pamokslai, įtaigiai ir nuoširdžiai skelbiami iš visų bažnyčių sakyklų Dievo ir Jo vietininko vyskupo vardu, tikintiems darė didžiulę įtaką. Girtavimas sparčiai mažėjo.
Sėkmingą blaivinimo darbą sutrukdė visai netikėtos aplinkybės po 1863 metų sukilimo numalšinimo gubernatorius Muravjovas pradėjo kontroliuoti bet kokį visuomeninį kultūrinį judėjimą. Kiekviename žingsnyje imperinės Rusijos prievaizdai įžvelgdavo priešvalstybinę veiklą, tarp jų ir vysk. M.Valančiaus vykdomoje blaivybės akcijoje.
Kovodamas su valdžios represijomis, vysk. M.Valančius parodė didelį atkaklumą ir diplomatinius sugebėjimus. Tačiau carinė valdžia, drausdama bet kokias kultūrines priemones, nepersekiojo ir net rėmė religinę veiklą, nes žmonių religinius jausmus bandė panaudoti represiniams ir rusinimo tikslams. Pasinaudodamas tuo vyskupas įkūrė garsiąją Blaivybės broliją ir užregistravo ją kaip religinį katalikų sambūrį, kurio veiklos jau negalėjo trukdyti kiekvieną vyskupo žingsnį sekantys žandarai.
Tautos blaivinimo fenomenas
Įkūrus šią organizaciją, blaivybės sąjūdis įgavo neregėtą mastą. Ši vyskupo įkurtoji Brolija per parapijų kunigus su dideliu entuziazmu vykdė tautos blaivinimo ir švietimo darbą ir per trumpą laiką padarė ne pramanytą, bet tikrą ir akivaizdų socialinį stebuklą. Žmonės masiškai ėmė rinktis blaivybę. Net patys dvarininkai pradėjo remti vysk. M.Valančiaus pastangas: ėmė uždarinėti ištuštėjusias karčemas, o vyskupo raginami vietoj karčemų ėmė statyti mokyklas, net mokėti algas mokytojams.
Kokį nuostabų poveikį padarė ši legendinė Blaivybės brolija, rodo statistikos duomenys. Kauno gubernija iš degtinės monopolio kasmet surinkdavo apie 900 tūkst. rublių pajamų. 1862 metais vietoj planuotų 948 056 rublių gavo tik 53 146 rublius. Tuo staigiu pokyčiu susirūpino Rusijos valdžia, nes ir Vilniaus gubernijos pajamos iš degtinės sumažėjo keturis kartus. Caro administracija, įvertinusi tuos, jų manymu, valstybei žalingus faktus, vysk. M.Valančių ir jo globojamą Blaivybės broliją apkaltino priešvalstybine veikla ir iškėlė jai bylą. Tačiau visose žemesnėse teismų instancijose vysk. M.Valančiaus advokatai bylas laimėdavo, nes bausti vyskupą ir jo vadovaujamą religinę broliją, propaguojančią blaivybę, teisėjai nesiryžo. (Tas faktas rodo carinio teismo savarankiškumą.) Tačiau valdžia nenusileido, ir ši absurdiška byla pasiekė Aukščiausiojo Teismo instanciją Senatą, bet čia įsikišo juristai teoretikai, ir jie išaiškino carui, kad ši byla absurdiška ir dėl jos gėda Rusijai prieš Vakarų Europą: užuot apdovanojusi pažangų vyskupą už visuomenės blaivinimą, jį persekioja. Caras suprato ilgos bylos dviprasmiškumą ir ją panaikino.
Nepriklausomybės laikotarpis
Nepriklausomybės metais (1918-1940), kad ir ne taip intensyviai kaip vysk. Valančiaus laikais, Tautos blaivinimo idėja nebuvo užmiršta. Blaivybė buvo nuolat propaguojama per mokyklas, šeimas, visuomenines organizacijas ir, žinoma, per Bažnyčią.
Lietuvos valstybė degtinės monopolio neišleido iš savo rankų ir juo nepiktnaudžiavo, negirdė ir neskatino masiškai girtauti savo piliečių kaip carinė Rusija iki vysk. M.Valančiaus. Lietuvos valdžia atkakliai kovojo su degtindariais ir kontrabandininkais.
Visiškai uždrausti gaminti ir vartoti degtinę valstybė nesiryžo, nes turėjo prieš akis pamokantį pavyzdį iš JAV patyrimo. Iškilmingai paskelbusi sausąjį įstatymą ir greitai įsitikinusi šios drastiškos akcijos beprasmiškumu ir pragaištingomis jos pasekmėmis, JAV šį įstatymą skubiai atšaukė.
O juk mūsų išmintingasis vysk. M.Valančius jau buvo įrodęs, kad blaivybę ir abstinenciją reikia vykdyti ne prievartos, bet psichologinio ir dorovinio įtikinėjimo keliu.
Lietuvos vyriausybė iš inteligentų ir tarnautojų reikalavo padoraus ir pavyzdingo elgesio: girtuokliai buvo baudžiami bei šalinami iš valdiško darbo, blogos reputacijos tarnautojai negalėjo tikėtis paaukštinimo tarnyboje ir didesnės algos. Tad šių visų geranoriškų pastangų dėka Nepriklausomoje Lietuvoje vyko normalus ekonomine, kultūrine ir dorovine prasme gyvenimas. Bet blaivybės idėjos Lietuvoje žlugo per karą ir abiejų okupacijų metais (1940-1990). Per karą labai paplito savos gamybos svaigalų produkcija.
Sovietmetis
Pokario metais degtinė, net ir namų gamybos, pasidarė tarsi nuvertėjusių pinigų pakaitalas. Visos buitinės šventės ir susibūrimai buvo aplaistomi degtine. Už ją buvo perkama ir parduodama, vagystės sąvoka išnyko, ją pakeitė kita kombinacijos sąvoka, kuri įgavo tarsi legalumo statusą.
O ta nelemtoji kombinacija vyko visur: kaime ir mieste, kolchoze ir fabrike. Kombinavo (vogė) vyrai ir moterys, o tų kombinacijų pradžia ir pabaiga irgi buvo aplaistoma. Šitoje pragaištingoje socialinėje veikloje dalyvavo nėščios moterys, tad jų dar negimę vaikai jau buvo genetiškai žalojami, iš jų augo būsimieji girtuokliai ir vagys.
Iš kombinacijų praturtėję tėvai savo vaikus leido į mokslus, jie gavo diplomus, kai kurie gynė disertacijas, tapo teisėjais, mokytojais, prokurorais, ministrais ir t.t. Dalis šitos sovietinės nomenklatūros, komunistų partijos nariai, Sąjūdžio metais padarė politinį viražą 180 laipsnių kampu, pasiskelbė patriotais, kai kurie tapo signatarais ir t.t. Iš tiesų dažnas jų liko tuo, kuo ir buvę genetiškai sužaloti, be garbės, sąžinės ir humaniško solidarumo jausmų, taikliai pavadinti homines sovietici.
Žinoma, ši dramatiška sociologinė schema yra itin supaprastinta ir šaržuota, bet iš esmės turi realų loginį pagrindą. Tačiau tikėkimės, kad Lietuva dėl to nežus. Girtuokliai, narkomanai išmirs, vagys ir galvažudžiai vieni kitus išžudys arba pateks į kalėjimus. Tie, kurie kad ir sukčiaudami, bet nepažeisdami įstatymų išmoko sukaupti milijonus ir sugebėjo pasistatyti rūmus, o ir landūs žurnalistai jų nuodėmių nesugeba iškelti viešumon, todėl, ko gero, iš jų gali išaugti lietuviški rotšildai, abramovičiai, fordai ir t.t.
Šių dienų tėvų nesaugomas ir mokyklos už jų sienų nekontroliuojamas jaunimėlis, triukšmingai šurmuliuojantis gatvėse pirmomis rugsėjo dienomis, pakliuvęs pas gerus universitetų profesorius, pasidairęs užsienio šalyse, suvokęs savo jaunystės klaidas ir pasukęs kūrybos ir pilietinės atsakomybės keliu, gali tapti dideliais žmonėmis, net dvasios aristokratais ir garsinti savo ir Tautos vardą.
Tad mūsų jaunimas yra vienintelė viltis ir paguoda, tik padėkime jam surasti kelią į šviesą ir tiesą, kad jis neklaidžiotų be tikslo ir prasmės, o atkakliai siektų idealo vien doro ir aukšto, apie kurį svajojo ir kuriuo pats gyveno taurusis tautietis Vincas Kudirka.
Ką daryti?
Ieškant atsakymo į šį lemtingą ir problemišką klausimą lengvo ir vienareikšmio atsakymo negali būti. Tuo labiau kad savo Tautą jau antrą kartą turime gelbėti nuo alkoholizmo, o dabar dar ir nuo naujojo siaubo narkomanijos.
Šių dienų Lietuvos mokykla savo auklėtinius turi rūpestingai globoti, o kartais pavaduoti ir šeimą, kuri neretai yra socialiai pakrikusi, moraliai suluošinta ir net visiškai degradavusi. Esant tokiai dramatiškai situacijai kiekvienas mokytojas, o ypač klasės vadovas turi atstoti vaikui ir tėvą, ir motiną, o kad jis tą papildomą ir neišvengiamą moralinę pareigą būtų pajėgus atlikti, valstybė turėtų mokytoją visapusiškai paremti ir atpalaiduoti nuo buitinių rūpesčių, kad jam nereikėtų griebtis papildomų darbų. Jis turėtų daugiau laiko skirti savišvietai ir intelektui tobulinti, nes šių dienų mokykla iš mokytojo reikalauja papildomo pasirengimo pamokai, kad jis būtų pajėgus sukoncentruoti mokinių dėmesį darbui.
Šių dienų mokytojas, dėstydamas dorovės pagrindus vyresnėse klasėse, turi būti aukštos erudicijos žmogumi, kad savo teorinėmis žiniomis ir intelektu galėtų pelnyti pasitikėjimą ir pagarbą tarp klasės mokinių, o šiais laikais nelengva to pasiekti.
Mokiniai su radijo, televizijos, interneto svetainių pagalba gali ne tik pamokų metu sužinoti labai įdomių dalykų. Tačiau naršydami interneto sąvartyne gali susidurti ir, žinoma, susiduria su paauglio sąmonę tvirkinančia informacija: pornografija, seksu, socialiniu avantiūrizmu bei doroviniu palaidumu. Visu tuo moraliniu šlamštu bręstančio jaunimo jausmai gali būti įaudrinti, neišlavėjęs protas užnuodytas, o galimos pasekmės neprognozuojamos.
Tad šių dienų mūsų mokytojo šventa pareiga turėtų būti kūrybingos pastangos apsaugoti savo mokinius nuo naudojimosi minėtais pragaištingais šaltiniais, o jais susižavėjusius bandyti loginių ir psichologinių argumentų pagalba atpratinti nuo tolesnio žavėjimosi jais. Tai yra sunkus ir daug moralinių pastangų reikalaujantis darbas.
Suprantama, už tą papildomą ir nematomą, niekam neparodomą darbą niekas mokytojui pinigų nemokės, bet tai žmogaus, sąmoningo piliečio ir kūrybingo pedagogo sąžinės ir moralės imperatyvas. Galbūt kada nors jo mokinys už tai nuoširdų ačiū ištars.
Tad mielas XXI amžiaus Lietuvos mokytojau, mokydamas ir ugdydamas tau patikėtą jaunąją mūsų Tautos kartą saugok ją nuo civilizacijos ir globalizacijos siūlomų gundančių vilionių, o sukaupęs visas savo pastangas, sekdamas vysk. M.Valančiaus pėdomis pabandyk padaryti antrą Tautos moralinio atgimimo stebuklą sustabdyk nuo moralinės degradacijos savo Tautą.
Baisogala, Radviliškio rajonas
© 2007 XXI amžius
|