|
Žvėriškų tardymų industrija
Antanas MARČIULAITIS
XX amžius įėjo į pasaulio istoriją ne tik kaip sparčiai augančios ir klestinčios mokslo bei technikos pažangos, bet ir kaip didžiausios tironijos, išplėšusios iš gyvenimo dešimtis milijonų žmonių, amžius. Pirmojoje amžiaus pusėje į absoliučią valdžią įsibrovė dviejų supervalstybių tironai Stalinas ir Hitleris. Paradoksalu, kad abiejų ir tikslai buvo vienodi: užgrobti kaimynines valstybes, naikinti jų intelektualines jėgas, intensyviai vykdyti pavergtų tautų genocidą ir taip plėsti savo hegemoniją. Hitlerio impozantiški užmojai, veržlus Drang nach Osten baigėsi gėdingu pralaimėjimu: Niurnbergo teismas siaubingą Drang pakeitė kartuvėmis, kuriose savo gyvenimą baigė didžiausi hitleriniai nusikaltėliai. Stalinas, dar prieš karą spėjęs savo valdomoje imperijoje sunaikinti milijonus nekaltų žmonių, kažkodėl išvengė panašios bausmės. Todėl, apkvaitęs nuo pergalės prieš hitlerizmą ir matydamas pasaulio valstybių abejingumą teroro akcijoms, dar labiau suintensyvino ir išplėtė pavergtų tautų genocidą. Savo neribotu žiaurumu ir paranojišku įtarimu įskiepijęs visuomenės ir bendražygių sąmonėje baimė kultą, Stalinas privertė visus besąlygiškai paklusti jo valiai.
Kad niekas neišdrįstų pažeisti jo absoliučios valdžios bei didybės, Stalinas rėmėsi čekistų armija. Ją sudarė patys patikimiausi, klusniausi, specialiai parengti, klasta ir žiaurumu pasižymėję kadrai, kilę iš visuomenė padugnių chuliganai ir banditai. Tik šitokie nužmogėję individai ir tegalėjo klusniai vykdyti tirono užmačias. Čekistų voratinklis apraizgė visą imperiją, įvairaus amžiaus, visų profesijų ir tautybių žmones. Niekas nebuvo saugus ir negalėjo ramiai jaustis nežinodamas, ar nebus paliestas geležinės čekistų kumšties.
SSRS saugumiečiai dirbo labai intensyviai dienomis ir naktimis. Įgiję neribotą valdžią saugant Stalino ir jo išsigimėliškos partijos prestižą, čekistai galėjo žmones kankinti, žudyti ir už tai ataskaitos niekam nedavė. Jie teroru, bauginimais vertė žmones vienas kitą sekti, pranešinėti, ką veikia ir ką kalba kaimynas, darbo draugas, net tėvai ir vaikai. Šalyje priviso begalė seklių ir išdavikų: vieni dėl nežinojimo, menkos orientacijos, kiti iš baimės, dar kiti susivilioję pažadais išdavinėjo visai nekaltus žmones, ir aukos tuoj pakibdavo ant čekistų meškerės kabliuko.
Žmonės būdavo suiminėjami visur: namie, darbe, kelionėse, svečiuose
dienomis ir naktimis. Kalėjimų kameros buvo nuolat perpildytos, todėl čekistams tekdavo savo darbą spartinti. Už išradingus ir sėkmingus tardymus jiems būdavo suteikiami aukštesni kariniai laipsniai, skiriamos piniginės premijos, suteikiamos įvairios buitinės privilegijos. Todėl ir darbavosi Dzeržinskio geležinės rankos auklėtiniai, nesiskaitydami su jokiais humanizmo principais. Reikėjo kuo skubiau prigaminti daugybę liaudies priešų, nes tūkstančiai koncentracijos stovyklų laukė beveik nieko nekainuojančios darbo jėgos miškų masyvuose, šachtose, metalų rūdynuose, geležinkelių tiesime, karinės pramonės gigantų statybose ir kitur. Vienu metu konclageriuose būdavo 15-20 milijonų vergų. Nuo bado, šalčio, nepakeliamų darbų mirusiuosius tuoj pat pakeisdavo naujai atgabentieji.
Suimtus žmones dažniausiai teisdavo vadinamosios trijulės (troikos) trijų NKVD asmenų grupelė. Kitus per teisminį konvejerį perleisdavo karinis tribunolas. Teisiamieji negalėjo kviestis advokato, apskųsti teismo nuosprendžio, net kalbėti teismo proceso metu. O labai dažnai žmogus būdavo nuteisiamas už akių, jam paskelbdavo tik galutinį nuosprendį. Teismų procesai trukdavo trumpai, kartais tik kelias minutes. Reikėjo skubėti, todėl nuosprendžių konvejeris dirbo pašėlusiu greičiu.
Neteko girdėti, kad įtariamasis po tardymų būtų išteisintas ir paleistas į laisvę, nors faktiškai ir nebūdavo kaltas. Sufabrikuoti bylą ir nulemti žmogaus likimą buvo nesunku. Remtasi ne tiek įstatymais (nors ir jie ne visi buvo tobuli), kiek savivale, smurtu ir jėga. Stalinas mokė: jūs tam ir esate čekistai, kad išgautumėte suimtųjų prisipažinimus; šiam reikalui privalote rasti priemonių. Tardytojai, stengdamiesi pateisinti didžiojo vado lūkesčius, įvairiomis priemonėmis priversdavo kaltinamąjį prisipažinti kaltu, prisiimti jam primestą kaltę. Tardymų industrija buvo taip ištobulinta, kad kaltinamasis, negalėdamas atlaikyti tardymo, neretai prisipažindavo esąs kaltas. O kurie atkakliai gindavosi, būdavo ilgai ir rafinuotai kankinami įvairiais būdais bei priemonėmis, iki nualpimo. Suminėsiu tik mažytę dalelę tardyminių kankinimų, remdamasis pačių aukų aprašytais prisiminimais.
Štai ką rašo buvęs kalinys Juozas Petraška savo atsiminimų knygoje Žvilgsnis atgal. Tardydavo labai intensyviai: iš vakaro nuo 22-23 val. iki ryto 5-6 val., dieną nuo 10-11 val. iki vakaro 17-18 val. Pusryčiams gaudavau gabaliuką duonos ir virinto vandens, pietų negaudavau, nes tardydavo. Vakare vėl gabaliukas duonos ir samtis kokios nors šaltos sriubos. Norma tokia, kad palaikytum gyvybę. Miegoti leidžiama nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto, bet dažniausiai tuo metu esi pas tardytoją, kuris, nors ir netardo, bet specialiai laiko, kad negalėtum grįžęs į kamerą pamiegoti, o nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro prižiūrėtojas miegoti neleidžia
Tardymo taktika palaužti psichologiškai, išvarginti fiziškai. Po savaitės tokių tardymų taip išvargsti, kad užmiegi stovėdamas
Kazys Paltanavičius savo knygoje Gydytojas už spygliuotų vielų rašo: Kai imdavai jam aiškinti, kad nesi kaltas ir tokių nusikaltimų, kokius jie nori užrašyti, nesi padaręs, tada jis staiga pasiusdavo, imdavo mušti
O mušė ne bet kuo, bet iš vielų nupintu kančium. Daužė per šlaunis virš kelių, per nuogą nugarą, kad net oda neatlaikydavo sprogdavo ir bėgdavo kraujas. Kitą dieną tos vietos sutindavo, žaizdos labai skaudėdavo. Kai vėl per tas pačias vietas imdavo kapoti su tomis vielomis iškęsti būdavo neįmanoma. Todėl du kartus esu net sąmonės netekęs. Bet į tai mažai kas kreipdavo dėmesį ant veido užpildavo vandens ir, kai žmogus sąmonę atgaudavo, tardydavo toliau. Taip žiauriai tardė septynis mėnesius!.. Kartais mes net norėdavome, kad greičiau užmuštų ar sušaudytų, nes taip toliau gyventi buvo stačiai neįmanoma.
Kazimieras Skebėra aprašo išradingą kankinimo metodą, panaudotą jo tardymo metu:
Tarsi alkani plėšrūnai puolė prie manęs
Staiga užsuko rankas už nugaros, stipriai jas surišo, surišo ir kojas. Paskiau mane sėdintį pririšo prie taburetės. Atnešė geležinį platų lanką ir uždėjo man ant galvos tarsi karūną. Maniau, kad tai darydami jie nori iš manęs pasityčioti, nes tas lankas priminė Kristaus erškėčių vainiką (
) Vienas už nugaros laikė mano galvą, o kiti palei kairiąją ausį pradėjo sukti varžtą. Staiga mane nukrėtė drebulys, nors jokios baimės nejaučiau ir neturėjau supratimo, kas man darosi. Paskiau pajutau, kad galvos, ausų ir veido raumenų nejaučiu, jie lyg užtirpę. Vėliau visą kūną staiga nusmelkė karštis, skausmas, rankų ir kojų pirštų galai užtirpo. Akyse pasirodė milijardai visokiausių spalvų žiežirbų. Ausyse toks triukšmas, lyg kažkas būtų trankęs į milžinišką būgną. Burna staiga išdžiūvo, liežuvis tapo lyg nesavas, medinis. Girdėjau, mačiau ir jutau
bet paskui viską užgožė neapsakomas skausmas
Iš kur jis ir kas skaudėjo nežinau
Tik dar dingtelėjo nustelbdama skausmą mintis, kad jie man sužalos kaukolę ir paliksiu visam gyvenimui idiotas... Daugiau nieko neprisimenu, apalpau
Atsigavau kameroje begulįs vienmarškinis ant cementinių grindų
galvos negalėjau pajudinti, nes ją neapsakomai skaudėjo
Skaudėjo akis, ausis, liežuvį ir galiuką nosies. Jausmas toksai, tarsi mano galva suskaldyta į mažus šipulius ir tie šipuliai, skeveldros, viena prie kitos prisiliesdamos, bado galvos vietoje likusią dar man priklausančią jos dalį (K.Skebėra, Reikėjo mūsų kančių).
Čekistai būdavo gerai ištreniruoti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Jiems kankinti žmogų būdavo ypatinga pramoga. Matydami neapsakomai kenčiantį kalinį, jausdavo piktdžiugį malonumą. Tokios moralinės sąvokos kaip pasigailėjimas, pagarba, atjauta, atlaidumas čekistams buvo visiškai svetimos ir negalėjo rasti nė menkiausio atgarsio užgesusioje sąžinėje.
Oi, daug kraupių, širdis šiurpinančių tardymo metodų galėtų papasakoti per stebuklą likę gyvi kankiniai. O jei prisikeltų kalėjimų rūsiuose negyvai nukankinti tūkstančiai kalinių, ką galėtų papasakoti apie sovietinių tardymų industriją?! Visi jie ir likę gyvi, ir mirusieji nesišaukia keršto. Jie laukia tik teisingumo, laukia, kada į dienos šviesą bus išvilkti išsigimę budeliai: raslanai, glikai, kuznecovai, kiseliovai, morevai, aristovai, guzevičiai ir tūkstančiai kitų sunkiai aprašomo žiaurumo sadistų.
Labai daug kainavo SSRS komunistų partijos prestižo ir garbės saugojimas. Jei būtų galima nuodugniau išanalizuoti, susisteminti ir viešai paskelbti visą KGB archyvuose sukauptą medžiagą (kurios dar ir šiandien didžioji dalis įslaptinta, išgabenta į Rusiją ar sunaikinta) pašiurptume iš siaubo.
Nors ir kaip stengėsi sovietinės imperijos komunistų partijos vadeivos išlikti nepaliesti, nors ir kaip intensyviai saugojo šią partiją ištikimas vasalas sovietinis saugumas, bet atėjo laikas, kada pati savo irštvoje turėjo uždusti. Buvęs SSRS komunistų partijos CK narys Borisas Jelcinas taikliai apibūdino šią XX amžiaus gėdą: Griozdiška, milžiniška, buka partinė biurokratinė sistema nemitriai rangosi, mėgina apsiginti, apsisaugoti, bet tuo tik dar greičiau žudo pati save (Išpažintis pasiūlyta tema, Vilnius, 1990).
Lietuva XX amžiuje tapo kankinių ir didvyrių šalimi. Jiems turi būti pastatytas didingas monumentas, kaip visuotinės kančios simbolis, kad kartų kartos nulenktų prieš jį galvas, kad nulenktų galvas prieš išniekintą, sukruvintą, nukankintą mūsų tautą ir sužalotą jos istoriją.
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2007 XXI amžius
|