Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kreipti žvilgsnį į Nukryžiuotąjį, kuris tobulai atskleidė Dievo meilę

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI pažymi, kad Gavėnia yra tinkamas metas pamaldžiam budėjimui prie nukryžiuoto Atpirkėjo, kaip tai darė Jo Motina Marija ir mylimas mokinys Jonas (plg. Jn 19, 25)

Vienam kareiviui ietimi perdūrus Jėzaus šoną, iš jo ištekėjo kraujo ir vandens (plg. Jn 19, 34), kurie yra priimami kaip Eucharistijos ir Krikšto sakramentų simboliai

„Deus Caritas est“ mokymo priminimas

Ypatingu atgailos ir maldos laiku, kokia tradiciškai yra Gavėnia, popiežius Benediktas XVI kviečia giliau kontempliuoti prie kryžiaus prikaltą Kristų, kuris šitaip išbaigdamas savo gyvybės auką už visus žmones kartu jiems tobulai perteikė Dievo meilę. „Tegul Gavėnia kiekvienam krikščioniui bus atnaujintas patyrimas Dievo meilės, duotos mums Kristuje, meilės, kurią kiekvieną dieną savo ruožtu mes turime „perduoti“ savo artimui, ypač tiems, kurie daugiausia kenčia ir stokoja“, – sakoma Šventojo Tėvo kreipimesi 2007 metų Gavėniai.

Vasario 13 dieną Vatikane pristatyto dokumento tema parinkta pagal Evangelijos pagal Joną žodžius: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“ (Jn 19, 37). Gavėnia šiemet prasideda vasario 21 dieną celebruojamu Pelenų trečiadieniu ir truks iki didžiosios Išganytojo Prisikėlimo šventės – Velykų, kuri bus švenčiama balandžio 8 dieną.

Sekdamas prieš metus paskelbtos savo enciklikos „Deus Caritas est“ mokymu, kreipimesi Gavėniai popiežius Benediktas XVI dar kartą aptaria dvi fundamentalias meilės formas, kurioms įvardyti vartoja senosios graikų kalbos žodžius „agapė“ ir „erosas“. Jis paaiškina, kad Naujajame Testamente dažniausiai kalbama apie agapę, tai yra atsiduodančią meilę dėl kito gerovės, o erosu apibrėžiamas mylinčio asmens troškimas turėti tai, ko jam trūksta, būtent noras atsidurti visiškoje vienybėje su mylimuoju.

„Meilė, kuria mus Dievas apsupa, be abejonės, yra agapė“, – teigia Šventasis Tėvas. Iš pirmo žvilgsnio erosą Dievui priskirti būtų sunku, nes Viešpats yra Kūrėjas ir pats savyje yra visa ko versmė ir gausa. „Ar žmogus gali duoti Dievui kažką gera, ko Jis dar neturi?“ – klausia Popiežius. Žinoma, ne, nes žmogus yra kūrinys ir viską yra gavęs iš Kūrėjo, ir kaip tik jam visur yra reikalingas Viešpaties palaikymas.

Kūrėjas neapleidžia neištikimo kūrinio

Dievo meilė taip pat turi ir eroso bruožų, pažymi Benediktas XVI, pasiremdamas Senojo Testamento pranašų aiškinimais. Štai Ozėjas dieviškąją aistrą išreiškia, atrodytų, gana provokuojančiais vaizdiniais – kaip vyro meilę neištikimai moteriai. Taip pat ir Ezechielis, kalbėdamas apie Dievo ryšį su Izraelio tauta, nevengia stiprios ir aistros kupinos kalbos. Iš šių Biblijos tekstų, patvirtinančių Dievo meilės eroso aspektą, apžvalgos Popiežius daro išvadą: „Visagalis laukia atsakymo „taip“ iš savo kūrinių, kaip kad jaunikis iš savo nuotakos“.

Deja, nuo pat Adomo laikų žmonės dažnai pasiduodavo piktojo vilionėms ir atmesdavo šią Dievo meilę. Jie pasiduodavo iliuzijai, kad galima pasitenkinti pačiais savimi, kas prieštarauja prigimčiai ir praktiškai neįmanoma. Nepaisant tokios papiktinančios žmogaus neištikimybės, Dievas jo neapleidžia, greičiau priešingai: „žmogaus „ne“ tapo sprendžiamuoju impulsu, paskatinusiu Dievą skelbti savo meilę su visa jos atperkamąja galia“, – konstatuoja Šventasis Tėvas.

Jis pažymi, kad būtent Kryžiaus kančios slėpinyje dangiškasis Tėvas savo gailestingąją meilę besiblaškančiai klaidose žmonijai parodo visoje tobuloje pilnatvėje. „Tam, kad vėl laimėtų savo kūrinio meilę, Jis nusprendžia užmokėti labai aukšta kaina: savo vienatinio Sūnaus krauju, – rašo popiežius Benediktas XVI. – Mirtis, kuri pirmajam Adomui buvo kraštutinis vienišumo ir bejėgiškumo ženklas, šitokiu būdu buvo perkeista į naujojo Adomo aukščiausią meilės ir laisvės aktą“. To „beprotiško eroso“, tai yra troškimo būti vienam su mylimuoju kūriniu, vedamas Dievo Sūnus tampa žmogumi net iki patirties didžiausios kančios, kuri yra to mylimo kūrinio išpuolio prieš Jį pasekmė.

Autentiška agapės ir eroso vienybė

Kentėdamas ant kryžiaus, Išganytojas „trokšta kiekvieno iš mūsų meilės“, ir Jo perverta širdis yra didžiausia šio eroso išraiška. Todėl nėra ko stebėtis, kad daugelis šventųjų toje Jėzaus širdyje ieškojo ir rado Dievo meilės versmę, kaip kad apaštalas Tomas pripažino Viešpatį, palietęs Jo šono žaizdos vietą. Kviesdamas tikinčiuosius, ypač Gavėnios metu, su pamaldžia kontempliacija žvelgti į šį nepralenkiamą Dievo meilės atskleidimą Kryžiaus kančioje, Šventasis Tėvas savo kreipimesi pabrėžia, kad joje erosas ir agapė ne tik nėra supriešinami, bet „nušviečia vienas kitą“. Galima teisėtai patvirtinti, kad toks „Dievo eroso parodymas žmogui yra Jo agapės aukščiausia išraiška realybėje“.

Popiežius paaiškina, kad tik autentiška agapės ir eroso vienybė, tai yra meilė, kurioje laisvas savęs dovanojimas jungiasi su karštu abipusiškumo troškimu, sukelia tą „džiaugsmą, kuris palengvina sunkiausią naštą“. Priminęs Jėzaus evangelinį pažadą, kad po prisikėlimo „būsiu pakeltas nuo žemės ir visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32), Benediktas XVI nurodo, kad Viešpats laukia mūsų teigiamo atsako priimant šią Jo meilę, kad tokiu būdu visados liktume vienybėje su Jėzumi. Tačiau Dievo meilės priėmimas neturi likti uždaras, bet skleidžiamas į aplinką apaštalavimu ir artimo meilės darbais. Susivienydami su Kristumi, nes išmokstame „mylėti brolius Jo paties meile“.

Eucharistijos ir Krikšto sakramentų svarba

Kviesdamas su pasitikėjimu ir meile žvelgti į nukryžiuoto Atpirkėjo kančią, Šventasis Tėvas primena Evangelijos nuorodą, kad iš Jo ietimi perverto šono „ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34), kurie Bažnyčios mokyme tradiciškai suvokiami kaip Eucharistijos ir Krikšto sakramentų simboliai. Per krikšto vandenį, veikiant Šventajai Dvasiai, mes tiesiogiai patiriame Triasmenio Dievo meilę. Prisimenant šį krikštą, Gavėnios laikas skatina pasitikinčiai atsiduoti į dangiškojo Tėvo gailestingąjį glėbį.

Iš šono ištekėjęs kraujas, „Gerojo Ganytojo meilės simbolis“, ypatingu būdu mus veda į Eucharistijos slėpinį, kaip Jėzaus pasiaukojimo aktą. Tai paaiškinęs, popiežius Benediktas XVI savo kreipimesi ragina išgyventi Gavėnią kaip „eucharistinį“ laiką ir gautą Jėzaus meilę žodžiais ir darbais skleisti savo aplinkoje. Taigi kontempliavimas „To, kurį jie perdūrė“, skatina „atverti mūsų širdis kitiems“, o tai reiškia kovą su kiekvienu žmogiškosios gyvybės paniekinimu, kiekviena išnaudojimo forma ir nepagarba žmogiškajam orumui. Tai taip pat reiškia daugelio apleistų žmonių „vienišumo tragedijų palengvinimą“. „Tik šitaip mes galėsime kaip reikiant dalyvauti Velykų džiaugsme“, – daro išvadą Šventasis Tėvas, melsdamas, kad meilingoji Dievo Motina vestų mus Gavėnios „autentiško atsivertimo kelionėje į Kristaus meilę“.

© 2007 „XXI amžius“