Atnaujintas 2007 vasario 15 d.
Nr.13
(1510)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Pastangos gramzdinti Petro laivą

Žiūrint televiziją, klausantis radijo, įvairiuose laikraščiuose skaitant apie bažnyčias ir dvasininkus ne kartą pašoko ūpas įterpti ir savo trigrašį. Imtis vykdyti šį vidinį liepimą pagaliau paakino keli rašiniai pernykštėje ne tik vietinėje Kražių spaudoje.


Būkime geresni vieni kitiems

Tiek senam, tiek mažam įdomu vakarais per „Marijos radiją“pasiklausyti pasakų. Bet viena nepatiko. Tai pasaka apie tai, kaip sūnus išvežė motiną į mišką sušaldyti.

Tačiau palikime tą šąlančią senutę su brangiais kailiniais ir grįžkime į savo kasdienybę. Juk pasaka lieka pasaka. Vieną šaltą ir vėjuotą vasario naktį užsibuvo mano žiburėlis lange. Ir štai nedrąsus beldimas, galvojau užgesinti šviesą ir neatsiliepti.


Nešiokime Dievą širdyje

Esu Lietuvos pilietis, aplankęs daug mūsų šalies bažnyčių, nes mano amžiną atilsį mama Marija ir močiutė Ona buvo labai religingos, Dievą nešiodavo savo širdyse. Jos sakydavo, kad tie, kurie nenešioja Dievo savo širdyse, žemėje ne gyvena, o tik joje būna. Taip auklėjo, mokė ir mus, savo vaikus bei vaikaičius. Patardavo: „Vaikeliai, jei norite, kad Dievas jus mylėtų, laimintų ir išklausytų, kuo dažniau lankykite bažnyčią, visur nuoširdžiai sukalbėkite nors po poterėlį, ir jūsų malda bus išgirsta“. Kad ir kur aš būčiau, nors ir tolimiausiame Lietuvos kampelyje, pirmiausia nueinu į bažnyčią. Jei tuo metu nebūna uždaryta, pasimeldžiu prie kiekvieno altoriaus, padėkoju Aukščiausiajam už Jo skirtas malones, paprašau sveikatos, dvasinių gėrybių. Taip dariau ir ateistinio sovietmečio laiku, niekas manęs nesulaikė nuo vaikystėje gautų mamos patarimų, pamokymų.


Kada nustosime garbinę komunizmą?

Gruodžio mėnesį, gydantis Druskininkuose, aplankiau partizanams pastatytą paminklą – už autobusų stoties, pušyne, ant gražios kalvos, netoli pelkės, į kurią buvo sumesti jų palaikai. Paminklas labai gražus, gana didingas. Nutiestas tiltas iki tos vietos, iš kur buvo iškasti palaikai. Tikrai gerų žmonių įdėta daug taip reikalingo ir prasmingo darbo. Tačiau apžiūrint paminklą pasidarė labai liūdna. Nuo partizanų vadui užrašytos lentelės su aštriu įrankiu nukapotos visos įrašo raidės. Iš dalies panašiai suniokoti ir kitiems partizanams skirti įrašai. Labai liūdna pasidarė pamačius tokį vaizdą. Kodėl mūsų valdžia nepasirūpina tokiais reiškiniais? O jų visoje Lietuvoje yra gana daug!


Žaidžiame „aklą vištą“

Vaikams labiausiai patinka judrieji žaidimai, nes jie žadina aktyvumą, dinamiškus judesius, greitą orientaciją, atidumą, atsargumą. Vienas tokių žaidimų yra „Akla višta“. Vienam vaikui užrišamos akys, ir jis turi pagauti „vištą“, kuri perimtų jo vaidmenį. Žaidėjai laksto po tuščią patalpą, kartais tyčia priartėdami ir paliesdami gaudytoją, tačiau vengdami tapti „vištomis“.


Lemtingi rinkimai

Norime būti saugūs, tačiau ar tuo rūpinamės, ir kaip turėtume tai daryti? Juk, balsuodami už komunistus, patys pasmerkiame save ir savo valstybę. Labai apmaudu, kad negalime pasikliauti valdžia, kuri negarantuoja nei savo piliečių teisių, nei socialinio, nei medicininio saugumo.


Ir susirinks šaltyšiai į krivūlę...

Pastaruoju metu neretai pasitaiko atvejų, kai į vieną ar kitą seniūniją užsukę interesantai ima ir pavadina seniūną... šaltyšiumi. O kai kurios kaimų bendruomenės savo narius pradėjo kviesti jau nebe į susirinkimus, o į... krivūles. Žinoma, trauko pečiais seniūnijų vadovai, pavadinti šaltyšiais, stebisi žmonės susirinkimais, virtusiais krivūlėmis, tačiau tie pavadinimai „ne iš piršto laužti“.


Ko tikėjomės ir ko sulaukėme

Esu atstovas tos kartos, kuri, nešusi giliai širdyse liepsnojusią meilę tėvynei, siekusi aukštų idealų, netikėtai ir klastingai užgriuvus bolševikinei okupacijai, už tą meilę ir tuos idealus labai skaudžiai nukentėjo. Rusiškasis bolševizmas su pasibaisėtinų blogybių arsenalu ne tik uždėjo skaudžius vergijos pančius, sudaužė tikslus, siekius ir viltis. Dvasinis niekuo neprasikaltusių žmonių naikinimas, rafinuotai žiaurūs kankiniai ir deportacijos bekompromisiniam išnaudojimui į koncentracijos stovyklas sekino ir žudė milijonus tariamų priešų.


Svarbiausia – Laisvė ir vienybė!

Sakoma, kad sovietmečiu buvo geriau gyventi negu dabar: visko daugiau ir pigiau buvo. Sutinku su tuo. Pavyzdžiui, brandaus socializmo metais parduotuvėse buvo daug galvijų kojų, galvų, tešmenų, o dabar nėra. Suprantama, pagal kokybę ir kaina buvo. Buvo talonai nusipirkti patalynei, majonezui, žirneliams, tirpiai kavai ir t.t. Dabar to nėra. Buvo paskyros lengvosioms mašinoms, statybinėms medžiagoms, „išmestoms“ importinėms prekėms, įvairiems sovietinės technikos „stebuklams“. Buvo aplamdytos forminės duonos. „Pasaulio visuotinei literatūrai“ buvo paskyros. Mūsų jaunimas net neįsivaizduoja, kas tie talonai, paskyros, kodėl negalėjai nusipirkti, ko tau reikia. Buvo pažintys, „nešikai“, gruboki pardavėjai, nes nebuvo prekių, o žmonės jų reikalavo, kyšių nenorėjo duoti, todėl prasiverždavo grubumas, pyktis... Yra ir dabar negerovių, bet atsiminkime, kas sėdi valdžioje, kas viską tvarko. Juk tie, kurie buvo patenkinti sovietine tvarka, darbu, ir dabar dirba, tvarkosi sovietiškai.


Atlikime krikščionio pareigą tėvynei

Mes, katalikai, turime nepamiršti, kad Tėvynės meilė ir pareiga jai patvirtinti ketvirtuoju Dekalogo įsakymu.

Todėl stebina tie „krikščionys“, kurie eina į bažnyčią, vadinasi tikinčiais, bet pasisako ir balsuoja už buvusius komunistus. Tikras katalikas neturi pataikauti blogiui ir tiems, kurie prisideda prie blogio pergalės. Mylėti Dievą ir Tėvynę, vadinasi, kovoti už gėrį ir kartu neužsimerkti prieš negeroves, o atskleisti jas ir ydas, kurios trukdo mūsų visuomenei klestėti. Svarbiausia – ieškoti tiesos. Juk kažkas turi būti atsakingas už tai, kad nemylimi tapo laisvės gynėjai ir patriotai, kad korupcija klesti visose gyvenimo sferose, kad stengiamasi įbauginti žmones, sukurti chaosą.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija