| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Tu viena mano laimės ir džiaugsmo sapnuos... Zigmas TAMAKAUSKAS
Štai ir vėl atskubėjo vasaris: su savo šokinėjančiomis snaigėmis, pasidabruotais namų stogais, blizgančiais lediniais tiltais ir vėjais. Gal toks pat vaizdas buvo ir prieš 89-erius metus, Vasario 16-ąją, kai Lietuvos Taryba, įgaliota 1917 metų rugsėjo mėnesį vykusios Lietuvių konferencijos, rinkosi padaryti mūsų tautai nepaprastai reikšmingą sprendimą pasirašyti savo Lietuvos Valstybės atkūrimo Aktą. Tai įvyko 1918 metų tos pačios dienos popietę 12 val. 30 min., siaučiant nuožmiems okupaciniams vėjams. Jų tada nepabūgta, kaip neišsigąsta ir 1990-1991 metų žvarbiosios žiemos, kada mūsų širdys glaudėsi prie vienos Tėvynės širdies. Kelias į Vasario 16-ąją ėjo per mūsų nacionalinės sąmonės augimą, kuriai didelės įtakos turėjo daugiašakė vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla, 1883 metais pasirodžiusi Jono Basanavičiaus Aušra, prikėlusi iš miego ir Vincą Kudirką. Pabudęs Lietuvai, V.Kudirka dar ryškiau ragino ir kitus pabusti darbui Lietuvos labui. Vasario 16-osios Aktas dar nesukūrė valstybės neturėta tuo metu nei savos vyriausybės, nei savos administracijos, nei kariuomenės, nei pinigų. Tačiau Vasario 16-osios Aktas padėjo Lietuvai iš idėjų pasaulio materializuotis, kilti iš pelenų. Šį kilimą lėmė didelis darbas, kraujo aukos kaina. Jį teko apginti kovojant net trimis frontais: viename su Sovietų Rusija, kitame su bermontininkais, o trečiame su lenkų kariniais daliniais. Rusija antrą kartą norėjo panaikinti Lietuvos vardą, lipdydama vadinamą Litbelos respubliką.Rusijos kariuomenės įsiveržimas į mūsų žemę akivaizdžiai demaskavo jos pačios paskelbtą Tautų apsisprendimo deklaraciją, kuri tikrovėje pasirodė tik propagandinis triukas tautoms apgauti. Duobę Lietuvai kasė ir Lenkija, po poros dienų sulaužiusi pasirašytą su Lietuva Suvalkų sutartį. Iškilo mirtinas pavojus Lietuvai atsidurti agresyviai nusiteikusių kaimynų nasruose. 1918 m. lapkričio 23 d. buvo išleistas pirmasis Lietuvos kariuomenės organizavimo įsakymas. Tėvynės ginti susirinko apie dešimt tūkstančių savanorių. Jie, rodydami didelį patriotizmą, narsiai gynė Lietuvą, Vasario 16-osios idėjas. 1919 metų antrojoje pusėje buvo išvyta rusų bolševikų kariuomenė. Kovose su rusais didvyrio mirtimi netoli Pašvitinio 1919 m. sausio 16 d. žuvo pirmasis mūsų partizanas Aleksandras Vainauskas, prie Kėdainių pirmasis Lietuvos kareivis Povilas Lukšys, ant Alytaus tilto pirmasis Lietuvos karininkas Antanas Juozapavičius. Kovose su lenkais prie Varėnos žuvo pirmasis lietuvių karo lakūnas Juozas Kumpis. Kaune, prie Metropolito, gindamas JAV misiją nuo bolševikuojančio vokiečio kulkų žuvo pirmasis Lietuvos sargybinis Pranas Eimutis. Bermontininkai nugalėti 1919 metų gruodžio viduryje. 1920 metais prie Giedraičių bei Širvintų išspręstas paskutinis hamletiškas klausimas. Čia nugalėta ir lenkų kariuomenė, klastingai įsiveržusi į mūsų kraštą. Buvo išsaugota jaunosios Lietuvos gyvybė. Amžina garbė žuvusiems už Tėvynės laisvę, už Vasario 16-osios idėjas. Vasario 16-ąją galima palyginti su rašytojo Jono Biliūno apysaka. Kelias į Laisvę, į tą Laimės žiburį buvo žmonių lavonais nuklotas: mūsų tautos sąmonės žadintojų, sukilimų dalyvių, knygnešių, o Nepriklausomybę paskelbus jos gynėjų savanorių, karių, 1941 metų birželio sukilėlių, pokario metų narsiųjų partizanų ir dvasinės rezistencijos dalyvių. Tai mums visiems brangūs vardai, kurių darbu, kančiomis ir kruvina auka buvo atnaujinta Vasario 16-osios gyvoji prasmė. Vasario 16-osios idėja buvo gyva per visą sovietinę okupaciją. Į ją rėmėsi visa rezistencinė veikla. Gyva buvo ir dr. Jono Basanavičiaus, kaip Lietuvos laisvės simbolio, dvasia. Prie jo kapo Vilniaus Rasų kalnelyje 1956 metais organizavome studentiško jaunimo žinomą antisovietinį Vėlinių susibūrimą, kuris gražiai buvo prisimintas praėjusių metų gale, minint Vengrijos revoliucijos 50-ies metų sukaktį. Čia aidėjo laisvės šūkiai ne tik Lietuvai, bet buvo sveikinama ir Vengrijos revoliucija. Sąmoninga tauta randa savo praeityje stiprumo, ji gyvena dabartimi ir kuria ateičiai. Mes turime atsisakyti mažos tautos komplekso. Kai sueiname krūvon vienos idėjos vedami mūsų pasidaro daug, tąsyk galima ir didžiulius darbus nuveikti. Svarbu neištižti, nepasiduoti nuolat brukamom gariūniškos dvasios laikinom vilionėm, besaikio turtėjimo vergovei. Turėtume matyti, kaip Europos maskuote stengiamasi jauną žmogų atitraukti nuo savo šaknų, diegiant jam kosmopolitinio mąstymo bei tautinio nihilizmo sampratą. Neseniai Lietuvos Respublikos Seimui E.Zingeris pateikė pasiūlymą į Atmintinų dienų sąrašą įrašyti mums iš esmės svetimos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos datą. Pastaroji konstitucija tarnavo tik mūsų kaimyninės valstybės interesams Lietuvos vardo joje jau nebuvo. Mes atsiliepdami į tai Lietuvos Respublikos Seimui parašėme atvirą laišką, kuris buvo išspausdintas kai kuriuose patriotinės krypties respublikiniuose laikraščiuose, išreikšdami nepritarimą tokiems neatsakingiems E.Zingerio pasiūlymams. Malonu pažymėti, kad mūsų mintis palaiko dauguma miesto mokyklų bendruomenių ir visuomeninių organizacijų. Neaiški paskirtis ir valstybinės televizijos sukeltų ginčų kuris svarbesnis simbolis: Trispalvė ar Vytis? Lyg nebūtų žinoma, kad mums brangus ir vienas, ir kitas ženklas. Su Vytimi ir Gedimino stulpais paženklintomis vėliavomis buvo nugalėti kryžiuočiai Žalgirio lauke, o jau mūsų dienomis, iškėlę Trispalvę rankose, nugalėjome sovietinę imperiją, laimėjome Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo mūšį. Dar kai kas bando, neigiant tautinę dvasią, dirbtinai aiškintis, kas svarbiau krikščionybė ar tautiškumas. Tas turėtų prisiminti praėjusiais metais perlaidoto didžios atminties prelato Mykolo Krupavičiaus testamentinius žodžius: Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą kaip pats save, o Tėvynę už save labiau. Dar derėtų tokiems žmonėms pasiskaityti ir šiomis dienomis minimo poeto Bernardo Brazdžionio raštus tada tokių klausimų tikrai nekiltų. Daug Lietuva laukia iš mūsų jaunimo. Norėtume jame matyti daugiau idealizmo pavyzdžių. Svaresnį žodį turėtų tarti mokykla, patriotiškai nusiteikę mokytojai, tėvai. Šiais mokslo metais stengiamės rengti atviras gyvąsias pamokas Tėvynei pasiaukojimo pavyzdys susitikimus su buvusiais Lietuvos laisvės kovotojais, partizanais. Džiugu, kad tokiose pamokose mokiniai noriai dalyvauja, paruošdami minėtai temai savo programėles, pavyzdžiui, susijusias su legendinio partizano Juozo Lukšos ir kitų žygdarbiais. Šiais metais reikėtų plačiau paminėti ir Lietuvos kariuomenės karininko, Lietuvos laisvės armijos Žemaičių legionas vado Jono Semaškos žūties 60-ies metų sukaktį. Jį sovietiniai čekistai po žiaurių kankinimų nužudė durtuvo dūriais ir kirvio kirčiais. Čia pat ir legendinės Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos atsiradimo 35-erių metų sukaktis. Lietuvos ateitis yra mūsų pačių rankose kokie mes, tokia ir ji, kokie mes būsime, tokia bus ir Lietuva. Pasiryžkime tikrai paaugti savo dvasia, vis labiau įsiklausyti į savo žemės balsą, būti sąmoningesni ir geresni. Daug atgaivos turėtų sukelti ir poeto B.Brazdžionio 100-ųjų gimimo metinių minėjimas, Lietuvos gyvybę, tikėjimą, tikslą ir viltį skelbiantieji jo poezijos posmai: Tu viena mano laimės ir džiaugsmo sapnuos, / Tu viena mano kryžkelių vingiuos liūdnuos, / Tu viena mano saulė rytojaus dienos, / Mano protėvių žeme. / [...] Nenumirus po piktojo gruodo ledais, / Nesukniubus po sielvarto upės krantais, / Puoškis, puoškis pavasario jauno žiedais, / Lietuva, mano protėvių žeme! Tegul Vasario 16-oji būna mums visiems šviesus spindulys, rodantis mūsų žingsniams pavasarinio atgimimo kelią.
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |