|
Vasario 16-oji ir dabartis
Minime mūsų valstybės gimimo dieną Vasario 16-ąją. Minime nepriklausomybę atkurtoje valstybėje, minime partizanų krauju sulaistytoje žemėje, minime 1991 metais savanorių kova laisvę apgintoje šalyje. Tačiau ar 1990 m. kovo 11-ąją atkurta nepriklausomybė užtikrina laimingą tautos gyvenimą, kurį numatė ir Vasario 16-osios Akto signatarai? Ar viskas vyksta gerai nepriklausomybę atkūrusioje valstybėje?
Jau du mėnesius (neskaitant ankstesnių metų) 1990 metų Sausio agresijos dienomis susibūrę ir nepriklausomybę gynę savanoriai juodinami, patriotai vaizduojami nusikaltėliais ir tėvynės išdavikais. TV3 televizijoje ir didžiausią politinę galią įgavusiame dienraštyje Lietuvos rytas (čia neminime seniai susipurvinusios Respublikos) iš piršto laužiami vienas už kitą įžūlesni kaltinimai apie ginklus pardavinėjančius savanorius, apie politinio kalinio, Kovo 11-osios Akto signataro namuose susirenkančius banditus, sprendžiančius, kaip nuversti teisėtą valdžią, kuriamos legendos apie tariamai apsimelavusį savanorių vadą, dabartinį Lietuvos kariuomenės generolą, taip siekiant jį nušalinti iš dabartinių pareigų, skleidžiami gandai (ypač per TV3 televiziją) apie girtus maišto metu po miestelius šlitinėjusius, iki dantų apsiginklavusius savanorius. O viskas prasidėjo nuo Seimo komisijos, kurioje girtuokliui ir kriminaliniam nusikaltėliui leidžiama be jokių įrodymų sapalioti apie tariamai V.Landsbergio inicijuotą savanorių maištą ir kitus jų įvykdytus nusikaltimus. Šie tyrėjai (TV3, Lietuvos rytas) vaizduoja, kad jau atrado, kas nužudė Abromavičių, kas susprogdino vieną nedidelį, tada dar nepastatytą Lietuvos ryto redakcijos pastatą, kas dabar rengia būsimą maištą ir kas įkūrė maišto štabą. Jų įžūlumas neturi ribų.
Tokiomis pseudolaisvės ir pseudonepriklausomybės sąlygomis gyvena Lietuva. Melo arsenalas toks gausus, kad jo neįmanoma ne tik paneigti ir jam atsispirti, bet net ir suskaičiuoti visas velniškas išmones. Melas kurpiamas visai ne dėl, kaip atrodytų, savivaldybių rinkimų Tėvynės sąjunga nėra tokia partija, kurią reikėtų taip šmeižti, ji nėra tokia patriotinė, kad maištininkus būtų galima sieti su jos dabartiniais vadais. Daugiausia purvo ir pamazgų stengiamasi lieti ant nepriklausomybės architekto, pirmojo atkurtos Lietuvos valstybės prezidento Vytauto Landsbergio, taip keršijant už jo nusikaltimą nepriklausomybės atkūrimą ir nuolatinį perspėjimą apie visas valstybei kylančias grėsmes iš buvusių okupantų ir jų padėjėjų pusės. Ir, aišku, siekiama sukompromituoti pačią nepriklausomybės idėją bei apšmeižti visus jos gynėjus, tarp jų ir pirmuosius savanorius.
Savanorių maišto priežasčių tikriausiai reikia ieškoti ne taip toli, ne Maskvoje (ji, aišku, visąlaik buvo ir yra suinteresuota silpninti mūsų tautos atsparumą), bet čia pat, Lietuvoje. Kas gi, jei ne tuometinė LKP-LDDP pradėjo tuoj po nepriklausomybės atkūrimo visaip niekinti ir žeminti savanorius, atimdama visas jiems, kaip nepriklausomybės gynėjams, valstybės suteiktas teisėtas lengvatas (tiesa, labai menkas). Tos priežastys jau seniai yra išanalizuotos ir aprašytos - tereikia tik pasidomėti ir paieškoti įvairiuose šaltiniuose. Pretekstą maištui davė į valdžią 1992 metais atėjusių komunistų pastangos nuginkluoti savanorius, kaip nepriklausomybės gynėjus, išleidus įsakymą savanoriams grąžinti jų įsigytus, surastus, nusipirktus, iš rusų kareivių gautus ginklus. Taip pat ir minėtos pastangos atimti iš savanorių, kaip nepriklausomybės gynėjų, tas nedideles valstybės suteiktas lengvatas: nemokamą važiavimą visuomeniniu transportu iki tuo metu jų saugomų objektų ir kt. Ar provokuotojai tai darė savo noru? O gal paraginti į bet kokių aštrių įvykių Lietuvoje scenarijų įsikišti siekiančių Rusijos specialiųjų tarnybų? Tikriausiai tokio suinteresuotumo buvo iš abiejų pusių. Dabartinis Seimo komisijos sukūrimas ir aiškinimasis, kaltinant nepriklausomybės gynėjus nebūtais nusikaltimais, tik patvirtina šių dviejų pusių nesilpstantį interesą kiršinti Lietuvos visuomenę.
Kaip 1919-1920 metais savanoriai apgynė nepriklausomybę, paskelbtą Vasario 16-osios Aktu, taip ir 1991-1992 metais savanoriai apgynė nepriklausomybę, paskelbtą Kovo 11-osios Aktu. Apgynė beveik plikomis rankomis. Po vadinamojo maišto, kurį išprovokavo į valdžią atėjusieji komunistai ir jiems pavaldūs kagėbistai, daug jų vadų žuvo ar mirė neišaiškintomis aplinkybėmis. Komunistinė valdžia jų mirties priežasčių niekada nesiaiškino ir net slėpė. Dabar sukrutę aiškintis Abromavičiaus žūties aplinkybes, jie tai daro tik vienu tikslu: vėl pilti pamazgas ant tų pačių savanorių ir kitų nepriklausomybės gynėjų. Pasitelkę KGB agentų surinktus duomenis, jie pučia miglą tautai, pasinaudodami papirktomis žiniasklaidos priemonėmis, kurių papiltą šmeižtą rytais su didžiausiu malonumu per valstybinę televiziją ir radiją net po kelis kartus reklamuoja nenuilstantis spaudos skaitovas. Taip jie su kaupu vykdo KGB užduotį - šmeižti mūsų nepriklausomybę, jos kūrėją V.Landsbergį, savanorius ir kitus patriotus. Argi kas nors panašaus galėjo vykti po 1918 m. vasario 16-osios Akto, po pirmosios nepriklausomybės atkūrimo? Ar galėjo būti toks atvejis, kad 1918 metų nepriklausomybės kūrėjas J.Basanavičius būtų visaip juodinamas, šmeižiamas ar iš jo tyčiojamasi, lyg iš nusikaltėlio? Ar nors kokį panašumą su dabarties laikais turėjo autoritarinis Smetonos režimas? Iš kur ta neapykanta V.Landsbergiui, kitiems nepriklausomybės gynėjams? Pamynę sąžinės likučius komunistiniai veikėjai rezga planus, kaip įstatymais išsaugoti kuo didesnę KGB rezervininkų ir kitų slaptai įsitvirtinusių kagėbistų įtaką, kuria planus, kaip kuo ilgiau nuo visuomenės akių išlaikyti KGB archyvus (jau keletą mėnesių kurpiami poįstatyminiai aktai, leisiantys kuo mažiau pasinaudoti tais archyvais), kaip kuo daugiau sukompromituoti jau visiškai nusilpnintas patriotines jėgas. Tas šliaužiantis perversmas valstybėje vykdomas jau seniai visuose valdžios lygiuose įsitvirtinusi komunistinė nomenklatūra, beveik penkis dešimtmečius vykdžiusi tautos naikinimą, juodą darbą dirba ir toliau, nepriklausomybės sąlygomis: visą valstybės turtą prichvatizacijos būdu susigrobė į savo ir savo draugų rankas (taip nuskurdindama didžiąją tautos dalį), į visus valdžios postus susodindama beveik vien savuosius, o didelę tautos dalį priversdama palikti tėvynę arba dėl ekonominių priežasčių (nedarbo), arba (dažniau) dėl politinio nepasitenkinimo valdančiąja grupuote. Visa tai daroma turint tikslą sukelti nepasitenkinimą nepriklausomybe.
O kiek aukų dėl nepriklausomybės sudėjo Lietuvos partizanai, ištisą dešimtmetį kovoję su nuožmiu okupantu ir jo pakalikais!.. Žuvo tūkstančiai jaunų, darbščių, tėvynei pasiaukojusių žmonių. Visi Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos signatarai žuvę: keturi tais pačiais 1949-aisiais, kiti trys nukankinti ir nužudyti po metų kitų. Visi jie atidavė gyvybę už nepriklausomybę ir laisvę. Jie tikrai nesitikėjo, kad nepriklausomai Lietuvai vadovaus buvę okupantų talkininkai, ir dabar nesigėdinantys per nepriklausomos valstybės televiziją demonstruoti savo raudonų skudurų.
Būkime verti partizanų iškovotos laisvės. Neleiskime laisvės ir nepriklausomybės idealų trypti tėvynės laisvės priešams. Nesiduokime būti įviliotiems į jų apgaulės spąstus.
© 2007 XXI amžius
|