|
Pastangos gramzdinti Petro laivą
Žiūrint televiziją, klausantis radijo, įvairiuose laikraščiuose skaitant apie bažnyčias ir dvasininkus ne kartą pašoko ūpas įterpti ir savo trigrašį. Imtis vykdyti šį vidinį liepimą pagaliau paakino keli rašiniai pernykštėje ne tik vietinėje Kražių spaudoje.
Pokaryje Kražių bažnyčios chorui ilgokai vadovavo vargonininkas Kazimieras Stasiūnaitis. Jis buvo ištikimas ir lietuvis, ir katalikas. Kylant ateizacijos bangai, jis subtiliai mokė choristus ir kitus žmones tvirtai laikytis ir pasitikėti Dievu. Pavyzdžiui, sekmadienių pamaldas, t.y. Sumą, choras užbaigdavo Popiežiaus himnu. Atsimenu (buvau choristė, nors ir sovietinės mokyklos moksleivė) ir didingos melodijos aidėjimą, ir žodžius. Štai giesmės pradžia:
Petro laivas plauks kaip plaukęs
Ten, kur Kristus iria jį,
Nors neliausis vėjas kaukęs
Ir audra baisi.
Ir plaukia, nors gramzdintojų buvo daug ir piktų. Pačiai teko pergyventi sovietinės ateizacijos dešimtmečius, dirbant Žemaitijos mokyklose matyti, kiek paslaugių vietinių talkininkų turėjo okupantai, kiek tebuvo tikėjimo laisvės. Nemanau, kad kai kurie religijos ir tikinčiųjų itin šiurkštūs niekintojai šiandien galėtų jaustis patogiai, su tikėjimo slopinimu anuomet žmoguje pakirtę ir moralumo šaknis.
Dabar nebėra to tiesmuko ateizmo propagavimo, vėl galima statyti kryžius ar katedras, skaityti religinę spaudą (kurios beveik jau nebeliko). Tačiau tam tikra kova su Bažnyčia, atrodo, tebesitęsia, tik kitomis formomis, nebesiryžtant atvirai kreipiantis į Aukščiausiąjį. Petro laivas, t.y. Bažnyčia, kai kam tebėra kritikos taikinys. Toje kritikoje nelabai įžvelgsi geros kritikuojančiųjų (dažniausiai moterų) valios. Ne tik provincijos leidinukų žurnalistams reikia aktualių temų, gal ieškoma tam tikrų įdomybių, bet ne tikro Dievo tautos (tikinčiųjų) supratimo ar nuoširdaus noro būti ir tobulėti su ja. Sunku įžvelgti ir sąžiningą norą stiprinti ilgai engtą bei gerokai suvargintą Lietuvos Bažnyčią. Skaitai tekstus ar klausaisi laidų ir daugiau negu aišku, kaip toli jų autoriai nuo religinės praktikos, nuo tikinčiųjų gyvensenos. Nebežinoma, o gal niekada ir nežinota, kas yra kas Bažnyčioje ar jos sanklodoje. Katalikų kunigas vadinamas šventiku, bažnyčios tarnu ir panašiai, nors, manau, rašinių autorių tėvai ir senučiai bažnyčios tarnais vadino tik neįšventintus asmenis zakristijonus, vargonininkus, varpininkus, skalbėjas (pročkas). Kunigai bei vienuoliai, tiesa, kartais būdavo ir tebėra pavadinami Dievo tarnais, tačiau kai kurie dvasininkai nusipelno ir Bažnyčios mokytojų titulų.
Kai kuriems žiniasklaidininkams patinka ar kažkodėl atrodo esant aktualu apsisukant viešai girti, net liaupsinti vieną kitą dvasininką, net jeigu jis, rodos, būtų vertesnis grasos namų. Tokiam nešykštima jautraus supratimo, o jo skriaudėjams (suprantama, hierarchams) priekaištų, į juos žvelgiama iš padilbų.
Tikrai nesu už tai, kad kunigai ar kiti dvasininkai lengvai pasiduotų pasaulio pagundoms. Nesu nė iš tų, kuriems galbūt malonu matyti apleistas ar apgriuvusias mūsų bažnyčias. Tačiau tenka net susigūžti, kai uolieji teisuoliai nesivaržydami savo kritika muša kunigus ir net prieš vyskupijos kuriją atsivėdėję užsimoja.
Žinoma, lengviau išgarsinti kokį vietinį, parapinį įvykį ar nesusipratimą, negu iš geros valios padėti spręsti kokį aštresnį tikinčiųjų bendruomenės klausimą, padėti rasti išeitį, sumažinti atsiradusią įtampą. Juk minią galima nuraminti, įtikinti apgalvotais ir teisingais argumentais, bet nesunku ir suerzinti, t.y. dar labiau įkaitinti. Čia daug kas priklauso nuo rašančiojo: kaip įsigilinęs į problemą, kaip ją išmano, ko savuoju prašytu ar neprašytu tarpininkavimu kuriai nors pusei palankumo siekia. Didesnio aiškumo, tiesos parėmimo ar, kaip sakydavo kražiškiai, velnias ant velnio, bet laimėti su rėkiančiais, įniršusiais, grūmojančiais, nors tiesos balsas dažniau esti tylus, ramus, nuoširdus bei taktiškas.
Spaudoje parašyta: Bažnyčia sulaužė kunigą. Jo pavardė jau per visą Lietuvą nuskambėjo, bet ar tai sulaužytojo labui? Ir kodėl Bažnyčia panoro sulaužyti savo žmogų? Tas Bažnyčia sulaužė kunigą, matyt, turėtų rodyti jos nežmonišką brutalumą ir išsigimėliškumą, bet veikiau liudija taip teigiančių neapykantą Bažnyčiai. Nepelnytą, inertišką ir neslopinamą nepakantumą, nepagarbą ir jai, ir jos nariams tikintiesiems. Tas sulaužė iš ateistinio kovinio žodyno. (Yra tekę skaityti vieno kolegos darbo plane įrašą: Palaužti mokinės idealistinę pasaulėžiūrą.) Bet vis dar viešai žurnalistų paminimas kunigas gal galėjo ir pats palūžti? Ar yra garantijų, kad kuris nors iš Bažnyčios kritikų pats niekada nepalūš?
Kodėl vieno kito dvasininko prasižengimai piktdžiugiškai tuoj pat paskelbiami spaudoje lyg didžiausio nenaudėlio? Ir kodėl vis užkliūva ta Bažnyčia? Pagaliau juk ji yra ne tik kunigai, o visi vienos ar kitos parapijos, kurios nors vyskupijos tikintieji.
Ne kartą nuo žiniasklaidos kliuvo ir mano gimtosios parapijos dabartiniam klebonui kun. Alionidui Budriui, judriam ir veikliam žmogui. Paskirtas į Kražius, jis buvo užsimojęs prikelti šį garsios praeities miestelį, net atstatyti karo sunaikintą medinę bažnyčią ant Vytauto aukštumėlės, naujam gyvenimui prikelti išlikusį ir varganai atrodantį jėzuitų kolegijos bendrabutį, vadinamą mūrais. Klebono vaizduotėje Kražiai švietė visu modernizuotu archaišku grožiu ir jaukiu kultūringu gyvenimu. Jis nedelsdamas ėmė darbuotis. Iš parapijiečių surinktų lėšų restauravo Kristaus kančios kelio stotis, įpusėtas restauruoti didysis altorius, perdengtas bažnyčios stogas, naujais pakeisti bokštų kryžiai. Renovuota Šv. Roko koplyčia šventoriuje. Kone nuo pamatų moderniai atstatyta mūrinė klebonija, galvojant apie ilgą jos tarnavimą parapijos reikalams, ne tik apie patogumus klebonams. (Dabar Kražiai ne tik vasaromis pritraukia daug įvairių svečių, piligrimų, giesmininkų profesionalų, bet ir turistų iš užsienio.) Lėšų tam reikalui paaukojo Amerikos lietuvis, taigi nei parapijai, nei mūsų valdžiai klebonija nė cento nekainavo.
Klebonas kun. A.Budrius ėmėsi ir padarė daug darbų, kuriems kiti čia dirbę kunigai neskyrė laiko. Turiu galvoje įvairiausią dokumentaciją, kuri pagaliau pavyzdingai sutvarkyta. Pastoracinis darbas taip pat neapleistas, nors klebonas čia triūsia vienas. Ne tik čia: jam priklauso pašiliškių ir karklėniškių sielovada. Visur reikia spėti, ypač sekmadieniais bei kitais šventadieniais suktis kaip vijurkui. Tačiau priekabioji žiniasklaida viso to nemini, galbūt pasiremdama ne tyriausiais informacijos šaltiniais, kimba dėl visokių mažmožių. Be to, yra manančių, kad kai kam esą neparankus šviesus, veiklus ir nelinkęs prie kiekvieno(s) užmačių taikytis dvasininkas, kuriam rūpi ir dvasinės bažnyčios Kražiuose atstatymas ar restauravimas.
Nesakau, kad mūsų nuo mažumėlės pamėgta, o senelių apginta nuo žiauraus priešo ir mums išsaugota brangi šventovė pagalbos gali laukti antra tiek, kiek laukusi. Pastatas tikrai liūdnai atrodo iš išorės. Tačiau ką pastebimai gero šio istorinio švento paminklo ateities labui nuveikė klebono kritikai? Gal bent stengėsi padėti išrūpinti didelės bažnyčios remontui reikalingų ir nemažų lėšų? O kritika be tikrai geros valios, be pastangų nuoširdžiai paremti gal ir nesėkmių patyrusį ar klaidų padariusį, bet veiklų kleboną, mano supratimu, yra arogantiška ir sąmoningai ar nesąmoningai daro žalos Petro laivui.
Elena SKAUDVILAITĖ
Kražiai, Kelmės rajonas
© 2007 XXI amžius
|