|
Būkime geresni vieni kitiems
Tiek senam, tiek mažam įdomu vakarais per Marijos radijąpasiklausyti pasakų. Bet viena nepatiko. Tai pasaka apie tai, kaip sūnus išvežė motiną į mišką sušaldyti.
Tačiau palikime tą šąlančią senutę su brangiais kailiniais ir grįžkime į savo kasdienybę. Juk pasaka lieka pasaka. Vieną šaltą ir vėjuotą vasario naktį užsibuvo mano žiburėlis lange. Ir štai nedrąsus beldimas, galvojau užgesinti šviesą ir neatsiliepti. Bet toks liūdnas moters balsas, šaukiąs mane vardu ir sakąs savo pavardę privertė užmiršti baimę ir atidaryti duris. Dievulėliau! Išvydau sušalusią, išvargusią senyvo amžiaus moterį, kuri, truputį atsigavusi, ėmė pasakoti savo gyvenimą. Ji sakėsi turėjusi savo namelį, kol su vyru gyvenusi. Suaugę vaikai prie Šiaulių pasistatė namą (aišku, padėjo ir tėvai). Vyrui mirus susirgo, gydėsi ligoninėje. Atvažiavo sūnus ir sako: Mama, parduokim tavo namelį, iš ligoninės atvažiuosi pas mus. Patikėjo, kad turės atskirą kambarėlį. Virtuvė bus bendra. Bet taip buvo neilgai. Atiduodavo senolė pusę pensijos, o kitą vaistams pasilikdavo ir maistą valgė savo. Bet juo tolyn, juo blogyn ir galų gale jau ėmė sakyti, kad senolė išeitų iš jų namų. Bet kur? Vienąkart, kai nebuvo sūnaus, marti, paėmusi už kupros, tėškė anytą į žemę: išeisi geruoju ar bloguoju! Atsikėlusi senoji moteris susirinko vaistus, dokumentus ir išėjo į nežinią. Taip atsidūrė Šakynoje, nes čia kitados jos gyventa. Pabuvo pas mane porą savaičių, gal ir dar būtų gyvenusi ilgiau, tik užėjo šalčiai, o mano šiltasis kambarėlis mažas, nėra kur miegoti, tad išvažiavo kitos vietos ieškoti.
Pas mane anyta išgyveno 14 metų, dar kokius metus ateidavo prie stalo ir dar mano mažą vaiką prižiūrėjo. Vėliau visą laiką ant lovos sėdėjo. Nesigiriu, kad buvau geriausia, bet kad iš keturių savo vaikų nė vieno nepalaimino mirdama, o mane drebančiom rankom apkabino gal buvo už ką?
Šiemet, kaip žinia, yra Kiaulės metai, tad nors per juos nebūkime panašūs į tas kriukses.
L.BALTULIENĖ
Šakyna, Šiaulių rajonas
© 2007 XXI amžius
|