|
Žaidžiame aklą vištą
Vaikams labiausiai patinka judrieji žaidimai, nes jie žadina aktyvumą, dinamiškus judesius, greitą orientaciją, atidumą, atsargumą. Vienas tokių žaidimų yra Akla višta. Vienam vaikui užrišamos akys, ir jis turi pagauti vištą, kuri perimtų jo vaidmenį. Žaidėjai laksto po tuščią patalpą, kartais tyčia priartėdami ir paliesdami gaudytoją, tačiau vengdami tapti vištomis.
Šiandien šis žaidimas tapo populiarus ir tarp suaugusiųjų, ypač besistengiančių įsibrauti į valdžią. Nereikia būti ypatingai akylam, kad pastebėtum, kaip kai kurios politinės partijos, o ypač jų vedliai, įvairiausio plauko valstybininkai užsidengia akis anuo valstybės ir visuomenės reikalų, bet užtat stengiasi prisigaudyti kuo daugiau naivuolių ir paversti aklomis vištomis, kitaip tariant, palenkti į savo pusę.
Argi ne aklos vištos žaidimas buvo sukto vertelgos Viktoro Uspaskicho elgesys Seime ir Vyriausybėje? Jo besaikiai kudakavimai priviliojo nemažai naivuolių. Nors jis ir nepadėjo auksinio kiaušinio, kaip tos pasakos raiba vištelė, nepagailėjusi seneliams tokį padėti, bet dauguma jo Darbo partijos narių, privalančių dirbti rimtus darbus, o ne be paliovos kudakuoti, vis dar kažko tikisi iš jo. Nelaukime, kad aklos vištos vaidmenį perėmęs K.Daukšys ims ir susigundys padėti didžiulį auksinį kiaušinį. Jų ir panašių pirštai palinkę į save, juo labiau gobšų.
Panašius žaidimus mėgsta ir kitos politinės partijos (ypač jų lyderiai): liberalcentristai, nenusipelnę, bet nusprendę gyventi geriau nei šlubčiojantys liberaldemokratai, valstiečiai liaudininkai su kunigaikštiene Kazimira priešaky, nukaršę socialdemokratai. Apie liliputines partijukes neverta nė užsiminti: tai tik praskrendančių vėjūkščių menkučiai pūstelėjimai. Bet ir jos retsykiais, o ypač prieš valdžių rinkimus prikimusiais balsiukais užkudakina. Sunku čia jas visas ir išvardyti, kai pridygo tartum rudenį grybų po gausaus ir šilto lietučio. Visos tos partijos ir partijukės netilptų į politinius krepšius. Šalia baravykų, raudonviršių ir kitų vertingų grybų pridygo ir kirminų paėstų, ir suglebusių, ir net nuodingų, pavyzdžiui, žaliųjų musmirių. Girdime, kad iš viso užregistruota net 37 rūšys. Kuo jau kuo, o tokia grybų gausa Lietuva galėtų pasididžiuoti net ir prieš didžiausias pasaulio valstybes. Vienoj iš demokratiškiausių pasaulio valstybių JAV tiek partijų turbūt nerastum.
Šiandieninė Lietuva įvairiausių politinių skandalų šalis: partijų knibždėlyne dažnai įvyksta tokia maišalynė, tokia trintis, kad, rodos, ims ir įvyks grandininė reakcija. Apmaudu, kad vos ne visos partijos (išskyrus Tėvynės sąjungą) daugiau ar mažiau atsiduoda nosį riečiančiu komunistiniu kvapeliu.
Partijų ir partijukių gali būti nors ir šimtas, ir nieko baisaus neatsitiktų, jei jos sutartinai ir protingai derintų savo programas ir gyventų patriotinėmis nuotaikomis, siektų bendro tikslo: stiprinti moralinę ir ekonominę tautos galią. Deja
Jei Krylovo pasakėčios gulbė tempia vieną vežimą aukštyn, lydys vandenin, o vėžys atgal, sunku ko nors geresnio tikėtis, išskyrus politines rietenas. O jos tai nedidukas, bet labai pavojingas degantis degtukas, priartintas prie pat atidengtos benzino cisternos.
Lieka dominuoti tos partijos, kurios aktyviai reiškiasi politinėje, kultūrinėje, socialinėje bei dvasinėje veikloje ir sugeba paveikti visuomenę. Šiandien Lietuvoje dominuoja dvi pagrindinės partijos: Tėvynės sąjungos (konservatorių) ir Socialdemokratų. Prieškario Lietuvoje pagrindines pozicijas užėmė Tautininkų (prezidento A.Smetonos autokratinio valdymo metais) ir Krikščionių demokratų partijos.
Šiandieninėje Lietuvoje politinių partijų pernelyg daug, todėl ir triukšmo nestokojame. Sakoma: ginčuose gimsta arba išgryninama tiesa. Deja, partijų ginčuose, pavirstančiuose rietenomis, tiesą sunku surasti. Kai melas ir apgaulė iškeliami į paviršių, tiesa atsiduria gilumoje. Tačiau tenka sutikti su T.Dreizerio nuomone, jog tiesa gyvenimo alsavimas, ji yra tikrosios vertybės pagrindas. O kiek tuščių erzelynių, sumišusių su melu, tenka išgirsti spaudos klubuose, forumuose ir kitose politinėse diskusijose!
Na, o jei taip visi imtume ir vieningai sutartume (ne tik prieš rinkimus) mažiau tauškėti, o daugiau veikti savo Tėvynės labui, tada iškart prašviesėtų jos veidas.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2007 XXI amžius
|