|
Ir susirinks šaltyšiai į krivūlę...
Pastaruoju metu neretai pasitaiko atvejų, kai į vieną ar kitą seniūniją užsukę interesantai ima ir pavadina seniūną... šaltyšiumi. O kai kurios kaimų bendruomenės savo narius pradėjo kviesti jau nebe į susirinkimus, o į... krivūles. Žinoma, trauko pečiais seniūnijų vadovai, pavadinti šaltyšiais, stebisi žmonės susirinkimais, virtusiais krivūlėmis, tačiau tie pavadinimai ne iš piršto laužti.
Seime neseniai buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo naujos redakcijos projektas, kuriame siūloma įteisinti naujas sąvokas: gyvenamosios vietos bendruomenės atstovo šaltyšiaus ir tų šaltyšių sueigos krivūlės. Kol kas dar šie pavadinimai nėra įteisinti, tačiau visuomenė apie tai jau sužinojo. Ir kai kas ar norėdamas pasišaipyti iš mūsų tautos išrinktųjų nenuovokumo, bukumo, neapdairumo, trumparegiškumo, ar dėdamasis pernelyg dideliu išminčiumi, istorines tiesas ir lietuvių kalbos vingrybes išmanančiu, jau pradėjo vartoti tuos žodžius. Visa laimė, kad savo griežtą žodį pačiu laiku tarė Lietuvių kalbos komisija gal Dievulis pagaliau apšvies parlamentarų protus ir tokie mūsų ausiai bei širdžiai neįprasti pavadinimai nebus įteisinti. Juk žodis šaltyšius net ne lietuviškas, o iš lenkų kalbos į mūsų šalį atėjusi svetimybė. Todėl kalbininkai nerekomenduoja kaimo seniūnui vartoti šį lenkišką žodį. Taip pat kalbininkai siūlo atsisakyti ir istorizmo bei etnografizmo krivūlė. Juk pirminė šio žodžio reikšmė yra ne koks nors sambūris, susirinkimas, bet... kreiva lazda.
Blaiviau mąstantys žmonės stebėte stebisi, kuriems galams prireikė to šaltyšiaus juk ir dabar yra gyvenamųjų vietovių atstovai, kurie vadinami seniūnaičiais, kaimų seniūnais.Yra ir kaimo bendruomenių pirmininkai, vadinami suprantamai, lietuviškai, paprastai, be jokių įmantrybių. Organizuojami sambūriai, suėjimai, susirinkimai, suvažiavimai ir panašūs susibėgimai, kam dar kažkokios krivūlės?
Keista, kad siūlant panašių sąvokų įteisinimus, iš anksto nepasitarta su kalbininkais, istorikais, galų gale nepasidomėta visuomenės, pačių seniūnų, bendruomenių pirmininkų nuomonės. Šių eilučių autorius pabandė kai kuriose Aukštaitijos vietovėse pasidomėti, ar kaimų seniūnai, bendruomenių vadovai sutiktų vadintis šaltyšiais. Iš kelių dešimčių apklaustųjų nesutikau nė vieno, kuris būtų pritaręs tokiam pavadinimui. Vieni tik šaipėsi, kiti bevelijo pasakyti seimūnų adresu ne vieną piktoką žodį, kai kas vietoje atsakymo net pasukiodavo pirštą apie smilkinį... Buvo ir tokių, kurie į klausimą atsakydavo klausimais. Jeigu kaimų atstovai vadinsis šaltyšiais, tai kaip tada vadinsis tos vietovės, tie administraciniai vienetai, atstovaujami šaltyšių? Gal tai bus jau nebe kaimai, miesteliai, gyvenvietės, o šaltyšijos? O kaip vadinsis kaimų seniūnės pagal tautos išrinktųjų svajones gal šaltyšėmis, o šaltyšių vaikai bus, tikriausiai, šaltyšiukai, šaltyšėliai, šaltytytės? (Galima tik įsivaizduoti, kaip tokie vaikai būtų išjuokiami, pravardžiuojami...) Pašnekovų nuomone, tuomet gal ir šaltyšių žmonos taptų kokiomis nors šaltyšienėmis? Štai kokių anekdotiškų dalykų galėjo prisiklausyti Vietos savivaldos įstatymo autoriai, jeigu būtų nors pabandę pasišnekučiuoti su eiliniais mirtingaisiais ir pasidomėti, ar jiems priimtinas šaltyšiaus pavadinimas. Vienas žurnalisto pašnekovas toks apsišvietęs, istorija besidomintis garbaus amžiaus senukas iš Anykščių rajono, tiesa, nepanorėjęs skelbti savo pavardės, tiesiog nusistebėjo, kodėl seimūnams kilo mintis įteisinti tik porą sąvokų, praeities reliktų? Juk, pavarčius istorines knygas, galima surasti žymiai daugiau panašių pavadinimų. Kodėl neįteisinti tijūnų, vaitų, vaivadų, uriadnikų, pristavų, etmonų, horodničių, burmistrų, suolininkų, pakamarių, maršalkų, kaštelionų ir kitokių aukštesnio ar žemesnio rango valdininkų sąvokų? Pasak senolio, galima vėl įteisinti gubernijas, pavietus, vaivadijas, vaitystes ir panašius administracinius vienetus, kokie buvo senovėje, kai Lietuva buvo rusinama, lenkinama, turėjo kęsti visokius svetimus pavadinimus, svetimą kalbą, kitų tautų lietuviams primetamus papročius
XXI amžiaus laikraščiui pašnekovai teigė, kad Seime kartais užsiiminėjama visiškais niekais vietoje gyvenimiškai svarbių dalykų sprendimo, reikalingų įstatymų priėmimo. Antai prieš kurį laiką buvo plačiai kalbama apie būtinybę sulietuvinti ar sutrumpinti ilgas pavardes. Tikriausiai tokioms kvailystėms įteisinti dar nepakako laiko arba parlamentarai pagaliau pradėjo blaiviau mąstyti, nes Medvedevas dar netapo Meška, Grigaravičius Grigoriu, Prudnikovas Tvenkiniu ar Baliniu, Tamoševičius Tamošiumi, Brazauskas Brazu, Baranauskas Baronu, Cibulskis Svogūnu, Dabriaga Geruoliu, Aleknavičius Alekna, Bagočiūnas Turtuoliu ir t.t. Tačiau kas gali paneigti, kad kada nors panašūs pavardžių vertimai ir trumpinimai nebus įteisinti? Juk lietuvėms moterims darkyti savo pavardes buvo leista. Ir suprask dabar, kuri moteriškos lyties atstovė yra ištekėjusi, o kuri ne, nes kai kurios savo pavardes pradėjo rašyti nei šiaip, nei taip: Baliukonė, Baronė, Žilinskė, Tamašauskė, Budrė, Švilpė, Vaišnorė ir pan.
Liaudies išmintis byloja: Iš didelio rašto išeinama iš krašto. Akivaizdu, kad iš krašto labiausiai išeina tie, kurie sėdi arčiausiai lovio ir gali keisti, taisyti, tobulinti ar priimti naujus įstatymus...
Vytautas Bagdonas
Anykščių rajonas
© 2007 XXI amžius
|