|
Oranžiniai dar nepasidavė
Rusijos žiniasklaida netvėrė džiaugsmu, kai Ukrainos Aukščiausioji Rada atmetė prezidento V.Juščenkos veto dėl valstybės valdymo įstatymo priėmimo. Priėmus šį įstatymą praktiškai visa vykdomoji valdžia atsidūrė prorusiškojo premjero Viktoro Janukovičiaus rankose, prezidentui paliktas tiktai simbolinis vaidmuo. Beje, prezidentas V.Juščenka net aštuonis kartus vetavo šio įstatymo, paverčiančio Ukrainą parlamentine respublika, projektą. Tokį sprendimą lėmė tai, kad sausio 12 dieną buvusios aktyvios V.Juščenkos sąjungininkės oranžinės revoliucijos metu Julijos Tymošenkos blokas netikėtai susijungė su V.Janukovičiaus Regionų partija ir taip užsitikrino dviejų trečdalių daugumą parlamente. Šis įstatymas iš esmės keičia visą Ukrainos politinę sistemą. Prezidentas netenka teisės skirti premjerą, užsienio reikalų, gynybos ir vidaus reikalų ministrus. Be to, visi prezidento skelbiami dekretai privalo būti suderinti su premjeru ir ministru, atsakingu už to dekreto vykdymą. V.Juščenkos šalininkai pavadino, tiesa, dar galutinai nepriimtą, įstatymą antikonstituciniu perversmu, o prezidento V.Juščenkos administracijos vadovas Arsenijus Jaceniukas pareiškė, kad prezidentas nepasirašys tokio įstatymo.
Kad ir kaip ten būtų, Kremliui artimiausi politologai ir apžvalgininkai ėmė šūkauti, jog oranžinė revoliucija jau galutinai baigėsi, ir Ukraina vėl grįžta į Rusijos glėbį. Tokio pavojaus esama iš tiesų, nors kai kurie premjero V.Janukovičiaus veiksmai rodo, kad jis nesirengia tapti Kremliaus marionete. Tiesa, dideliam Kremliaus džiaugsmui, atsistatydino provakarietišku ir proamerikietišku skelbtas vienas pagrindinių V.Juščenkos bendražygių oranžinės revoliucijos metu užsienio reikalų ministras Borisas Tarasiukas. Maskva ėmė skelbti, kad pasitraukė pagrindinis V.Juščenkos šalininkas, jo atrama bandant įtraukti Ukrainą į euroatlantines struktūras, ypač NATO. Pasak Maskvos laikraščio Russkaja gazeta, dabar beliko išstumti iš ministro kėdės paskutinį V.Juščenkos šalininką gynybos ministrą Anatolijų Gricenką, ir Ukrainos ministrų kabinete liks tiktai prorusiški ministrai.
Bet, atrodo, Kremliaus džiūgavimas buvo gerokai per ankstyvas. Kaip praneša ne tik Ukrainos, bet ir Vakarų spauda, Kremlius neteko žado, kai premjeras V.Janukovičius laikinuoju užsienio reikalų ministru paskyrė buvusį pirmąjį B.Tarasiuko pavaduotoją Vladimirą Ogryzką. V.Janukovičius pareiškė, kad jis asmeniškai ir jo vyriausybė remia V.Ogryzkos kandidatūrą. Jau tą pačią dieną po šio V.Janukovičiaus pareiškimo iš Maskvos pasigirdo tiesiog isteriški pareiškimai. Pirmasis prabilo NVS valstybių instituto direktorius, Valstybės Dūmos deputatas Konstantinas Zatulinas, V.Ogryzką pavadinęs žmogumi, kuris Ukrainoje labiausiai iš visų nekenčia Rusijos. O Kremliaus pagrindiniu propagandos ruporu ir V.Putino patarėju tapęs Politinių tyrimų instituto vadovas Sergejus Markovas V.Ogryzką pavadino atsistatydinusio ministro B.Tarasiuko klanu ir dar didesniu Rusijos priešu bei NATO padlaižiu. Taigi Kremlius savo priešams įvardyti vėl ištraukia iš archyvų bjauriausius šaltojo karo laikų epitetus. Išgirdęs tokią Maskvos reakciją netgi V.Janukovičius pareiškė, kad V.Ogryzkos kandidatūrą būti naujuoju Ukrainos užsienio reikalų ministru pasiūlė ne jis, o prezidentas, jis tiktai pritaręs tokiam pasirinkimui. Beje, V.Janukovičius pažymėjo, kad V.Ogryzka faktiškai jau kelis mėnesius ėjo ministro pareigas ir jis juo dabar yra visiškai patenkintas.
Na, o Maskva ir toliau kritikuoja atsistatydinusį ministrą B.Tarasiuką. K.Zatulinas teigė, kad B.Tarasiukas organizavo provokacijas prieš Rusijos kariškius, netgi ragino užimti rusų švyturius Sevastopolyje, organizavo nacionalistų demonstracijas. Bet K.Zatulinui ir S.Markovui ir to, pasirodo, dar maža. Jie pasiūlė, kad Ukrainos užsienio reikalų ministru būtų paskirtas niekada Maskvos neužsipuolantis, vienas iš Ukrainos užsienio reikalų ministerijos pareigūnų, kažkoks Ivanas Čala. Apskritai, pasak Maskvos politinių tyrimų instituto direktoriaus S.Markovo, Ukrainos užsienio reikalų ministerija yra antirusiškos politikos lizdas, o pats didžiausias Rusijos priešas yra V.Ogryzka, kuris ir diriguoja URM susispietusiam antirusiškam chorui. S.Markovas dargi užsipuolė premjerą V.Janukovičių, leisdamas suprasti, kad jis apgavo Maskvą deklaravęs vos ne amžiną draugystę su Rusija.
Aišku, B.Tarasiukas buvo nušalintas to paties premjero V.Janukovičiaus iniciatyva, bet dabar Vakarų analitikai spėlioja, kodėl šiuo metu premjeras pritaria V.Ogryzkos kandidatūrai tapti užsienio reikalų ministru. Tuo labiau kad V.Janukovičius puikiai žino, jog V.Ogryzka ne mažesnis prezidento V.Juščenkos šalininkas ir provakarietiškos orientacijos politikas. Manoma, jog V.Janukovičius rimtai atkreipė dėmesį į smarkią Vakarų kritiką po to, kai, praėjus kelioms savaitėms po paskyrimo Ukrainos premjeru, pareiškė, kad Ukraina nedės didelių pastangų tapti NATO nare. V.Ogryzkos paskyrimas ir labai nervinga Maskvos reakcija į tai rodo, kad V.Janukovičiaus ir prezidento V.Juščenkos santykiai ne tokie jau įtempti, kaip stengiasi pavaizduoti Rusijos imperinė žiniasklaida. Vargu ar be V.Janukovičiaus žinios V.Ogryzka jau pareiškė, kad jis toliau ryžtingai vykdys savo pirmtako B.Tarasiuko politiką, o Ukraina žengs provakarietišku keliu.
Petras KATINAS
© 2007 XXI amžius
|