|
Ar homoseksualas jaučiasi laimingas?
Norėčiau atsiliepti į lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (toliau LGBT) konferencijos, vykusios 2006 m. lapkričio 9-10 d., dalyvių kreipimąsi ir Daivos Valevičienės straipsnį Gėjų skundai dėl diskriminacijos
etc Kauno dienoje.
Lytinis gyvenimas dėl civilizacijos, kultūros, moralės, religijos, etikos ir kitų veiksnių įtakos tapo asmens intymia bei slapta gyvenimo sritimi. Kitaip tariant, stebėtojai ar liudininkai miegamajame nereikalingi ir nepageidaujami. Savo ruožtu vargu ar rasime normalų pilietį, kuris, apimtas nesveiko smalsumo, domėtųsi, kaip ir su kuo mylisi bendradarbiai bei kaimynai. Be to, nėra jokio reikalo ar būtinumo viešinti savo lytinį gyvenimą. Juo labiau naivu, primityvu, netgi kvaila jį afišuoti, suprantama, neturint specialaus tikslo. Nes vienareikšmis, įkyrus, su pasimėgavimu pateikiamas, teatrališkai demonstratyvus lytinio gyvenimo atvirumas gali būti įvertintas kaip silpnaprotystės ar psichikos nevisavertiškumo požymis. Kalbant apie homoseksualizmą, nesuprantamas jų banalus, isteriškas troškimas atsiverti, apsiskelbti esant lesbiete, gėjumi, biseksualu, transseksualu. Galbūt tai vienintelė galimybė tapti žinomu ir reikšmingu, gal tai savotiškas heroizmas siekiant atkreipti aplinkinių dėmesį. Kas gi verčia atlikti tokią išpažintį, kuri kitiems visiškai nereikalinga? Mėginama aiškinti, jog sunku visą gyvenimą pragyventi meluojant ir slapstantis (www.atviri.lt). Koks stebėtinas ir pavydėtinas padorumas bei moralinis tobulumas! Nesislapstykite, pradžiuginkite tėvus, brolius, seseris ir artimuosius savo lytine orientacija. Tegul jie didžiuojasi jumis.
Gėjus Eugenijus ir lesbietė Rima (pasakoju mintis iš minėto straipsnio) aimanuoja, kad bendrakursiams ir bendradarbiams negali (!) papasakoti ir diskutuoti, kur buvo, ką darė (?) ir pan. Kokiame fakultete ar įstaigoje nuolatos tik kalbama (ir ar būtina) apie seksualinius nuotykius bei įmantrius jų scenarijus, užuot studijavus ir atlikus darbą? Nukrypstant nuo temos, pasakytina, kad Suomijoje, dalyvaujant pobūvyje, per visą vakarą iš svečių kalbų nesužinojau, kokios jie profesijos, vedę ar išsiskyrę, su kuo draugauja ar mylisi, nekalbant apie atlyginimus ir t.t., nors pokalbiai ir diskusijos vyko laisvai ir audringai. Beliktų palinkėti, kad LGBT žmonės plėstų savo pasaulėžiūrą, akiratį ir sugebėtų kalbėti bei diskutuoti ne tik apie orą (visa gelbstinti tema) ar jiems prioritetinį savo seksualinį repertuarą. Kartu nesijaus nejaukiai ar kažkokiais numirėliais (ten pat).
Įvykusios konferencijos kreipimesi teigiama, jog Lietuvos politikoje ir žiniasklaidoje pagausėjo LGBT asmenis žeminančios ir neapykantą kurstančios informacijos, kurią skatina ir Katalikų Bažnyčia (?!). Tačiau informacija konkrečiai neįvardijama nei cituojama, nes tokios ir nėra. Beje, informacija (lot. mokslinis išaiškinimas, žinios) pati savaime negali būti nei žeminanti, nei kurstanti. Bet tendencingai nutylima, jog gėjus seras Džonas Eltonas kovos ir sieks, kad visos religijos būtų uždraustos. Nors tas pats Dž.Eltonas koncerto Vilniuje metu nebuvo apmėtytas pomidorais ar supuvusiais kiaušiniais.
Skundžiamasi, kad Lietuvos gėjai ir lesbietės patiria net smurtą, o doc. Arnoldas Zdanevičius buvo ne kartą sumuštas. Bet dabar mušami (ir nužudomi) ne tik nusenę vienkiemių gyventojai, bet ir NATO kariškiai ir t.t. Laikas suprasti, kad priežastis yra chuliganizmo paplitimas ir kriminogeninė situacija, o ne lytinė orientacija.
Siūloma sustabdyti homofobijos skatinimą. Betgi taip pat, gal net labiau, galima reikalauti mažinti LGBT asmenų daugėjimą.
Paranojiška diskriminacijos ir LGBT asmenų tariamo persekiojimo manija labiau atspindi jų pačių priešiškus impulsus bei įsitikinimus, jog kalti kiti ir kad jie privalo prisitaikyti prie homoseksualizmo. Netiesiogiai reikalaujama, kad LGBT asmenys būtų pripažinti normaliais. Tuomet iš tiesų normalūs (heteroseksualai) būtų laikomi nenormaliais. Tokiu atveju tektų pripažinti, jog žemės populiaciją sudaro šeši milijardai nesveikų ir tik šeši-aštuoni milijonai yra normalūs, kurie patys sau ploja. Bet tai akivaizdi ir pavojinga nesąmonė.
Lietuvos LGBT apologetai nereikalauja (kol kas) homoseksualių santuokų bei įsivaikinimo įteisinimo. Tačiau dabar gyventi nesusituokus laikoma naujoviškumo požymiu. Apie 50 proc. tradicinių porų gyvena oficialiai neįforminę santuokos. Beje, tuokiamasi iš anksto sudarius vedybų juridines sutartis, kuriose aptartos visos lygiavertės santuokos problemos. Tad šiuo atveju homoseksualai laužiasi į atviras duris. Jų santuoka suteiktų tik vieną lygiavertiškumo privalumą gauti našlio, našlės (!) pensiją.
Įvaikinimo klausimas būtų itin komplikuotas. Kaip gauti sąmoningą vaiko atsakymą į klausimą, ar jis norėtų augti homoseksualioje šeimoje. Be to, anksčiau ar vėliau jis supras, kad du vyrai jo pagimdyti negalėjo. Taip pat nežinoma, ar vaikas bus auklėjamas kaip vyras, ar kaip moteris, biseksualus ar belytis.
Apgailėtini Seimo narės Aušrinės Marijos Pavilionienės TV laidoje Savaitės atgarsiai pasisakymai, jog ji už homoseksualų teises į pasirinkimą, ypač į teisę būti laimingu. Argi? Vadovaujantis tokia logika ir požiūriu (teise į laimę), ekshibicionistai, sadistai, prievartautojai ir į juos panašūs įgytų teisę savo iškrypėliškai veiklai, kurią atlikę jaustųsi patenkinti ir laimingi.
Tuo tarpu internete doc. Jolanta Reigardienė, konferencijos organizatorė, verkšlena, jog pagyvenęs, kenčiantis homoseksualas jaučiasi vienišas, neturi kur susitikti su tokiais pat draugais, nes keistai atrodys ir blogai jausis klubuose... Betgi homoseksualizmo prognozėse nurodoma, kad nusenęs (50-55 metų) ir neturtingas homoseksualas jau yra niekam nebereikalingas.
Turbūt teisus JAV seksualinių tyrimų instituto profesorius sociologas Martinas Vainbergas, sakydamas: Parodykite man laimingą homoseksualą, ir aš jums parodysiu linksmą lavoną...
Zenonas BUSLIUS,
psichiatras seksologas
© 2007 XXI amžius
|