Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Paveldas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kokį jį prisimenu

Kun. Liongino Kunevičiaus 75-osioms gimimo metinėms

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Kun. Lionginas Kunevičius

Sausio viduryje suėjo 75-eri metai nuo kun. Liongino Kunevičiaus gimimo. Tai buvo ne tik uolus kunigas, bet ir literatas, poetas, publicistas, nuo 1976 metų pogrindinės „Aušros“ leidėjas sovietmečiu, kilnus, išmintingas žmogus, degęs Kristaus meilės ugnimi. Džiaugiuosi jį sutikusi savo gyvenimo kelyje, daug ko pasimokiusi iš jo, kuklaus žmogaus ir puikaus dvasininko, poelgių.

Netrukus po pirmojo katalikiško žurnalo „Katalikų pasaulis“ pasirodymo pradėjo eiti „Caritas“, kurio pirmasis numeris išleistas 1989 metų rudenį. Trūkstant katalikiškos pakraipos žurnalistų, buvau pakviesta rašyti straipsnių. Susirinkdavome kas savaitę vykstančiuose redakcinės grupės posėdžiuose Kaune. Redakcinės grupės sąraše buvo keletas kunigų pavardžių. Tarp jų – kun. L.Kunevičiaus. Dalyvauti posėdžiuose jam atrodė būtina, todėl į juos visada atvykdavo iš nedidelio miestelio, kur dirbo parapijos klebonu. Nedidelio ūgio, malonaus, šviesaus veido, jis atsisėsdavo prie ilgo stalo ir geromis, atlaidžiomis, mėlynomis akimis šypsodamasis žvelgdavo į mus, dažnai besiginčijančias moteriškaites. Kun. L.Kunevičius į mūsų ginčus nesivėlė, tačiau visais klausimais turėjo aiškią savo nuomonę. Ją visuomet aiškiai ir argumentuotai išsakydavo. Jo nuomonę labai vertino vyriausioji redaktorė s. Albina Pajarskaitė.

Buvo 1990 metų vasara, ką tik atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Sugalvojau rugsėjo numeriui parengti interviu su kultūros ir švietimo ministru Dariumi Kuoliu, kurį pažinojau asmeniškai. Žavėjausi 1988 metais pradėtu leisti jaunųjų literatų kultūros mėnraščiu „Sietynas“. Tarp jaunų literatų pavardžių buvo ir D.Kuolio pavardė. Išdrįsau „Sietynui“ pasiūlyti vieną kitą savo tekstą. Išspausdino. Padrąsinta šitų publikacijų „Sietyne“ ir jaunojo ministro pasisakymų spaudoje dėl pedagogų sąžinės laisvės visiškų garantijų, drąsiai pravėriau ministro kabineto duris. Buvau sutikta kaip patikimas žmogus, pateikiau klausimus. Ministras apgailestavo, kad dėl didelio darbo krūvio negalėjęs dalyvauti Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos atkūrimo iškilmėse, sveikino mokyklose besikuriančias mokytojų ir mokinių „Caritas“ kuopeles. Su tuo interviu skubėjau į Kauną ir tikėjausi pradžiuginti kolegas. Tačiau buvau nustebinta, kai moteriškoji redakcinės grupės pusė pasiūlė šį nedidelį mano parengtą tekstą atmesti. Mat ką tik keletas karitiečių buvo aplankiusios švietimo ministrą ir bendros kalbos kai kuriais klausimais su juo nesurado. Kitokios nuomonės buvo kun. L.Kunevičius. Jis sakė: „Būtinai turime išspausdinti. Mums tik džiaugtis reikėtų, kad švietimo ministras mus sveikina, džiaugiasi atkurta Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga“. Straipsnelis, pavadintas „Sveikinu“, buvo išspausdintas 1990 metų 9-ajame „Caritas“ numeryje, išėjusiame 30 tūkstančių egzempliorių tiražu.

1990 metų trečiajame „Caritas“ numeryje, pirmajame puslapyje, buvo išspausdintas eilėraštis „Prie kryžiaus“, pasirašytas kriptonimu KLK; tų pačių metų penktajame numeryje, taip pat pirmame puslapyje, – eilėraštis „Motinai“. Vietoje autoriaus pavardės – vėl tas pats kriptonimas. Eilės buvo brandžios, rašytos ne pradedančio poeto ranka. Skaičiau ir gėrėjausi.

Tu būki jiems pavasario

Saulutė –

Tegul tava malda ir meilė

juos gaivina.

Juk taip ilgai lediniai vėjai

pūtė...

Palaimink, Motina,

Tėvynės Atgimimą!

Sukau galvą, kas taip prasmingai galėjo parašyti. Vieno redakcinės grupės posėdžio metu išdrįsau paklausti. Vyriausioji redaktorė s. A.Pajarskaitė atsakė: „Autorius – priešais jus. Tai kunigas Lionginas. Kriptonimą reikia šifruoti taip: kunigas Lionginas Kunevičius“.

Straipsnius „Caritas“ žurnale kun. L.Kunevičius pasirašinėdavo pavarde. Juose – drąsios, netikėtos įžvalgos, į keliamus klausimus pateikti atsakymai.

„Lietuva Tarybų Sąjungos imperijoje išgyveno totalinio melo ir įvairiausios netiesos epochą!.. Koks didelis dvasinis darbas laukia dabar mūsų, kad gyvenimas vėl būtų grindžiamas tiesa, kad žmogus galėtų visiškai pasitikėti žmogumi! (...) Bet ką daryti, kad žmogus netaptų netiesos skelbėju tarsi be blogos valios? Juk dažnai netiesą jis skelbia, kai skleidžia savo pažiūras, įsitikinimus, kai kuria savo mokslus, filosofines, pasaulėžiūrines teorijas. Kokių skaudžių padarinių žmonijai yra atnešusi pasaulėžiūrinė, ideologinė netiesa! Prisiminkime tik fašizmo ir komunizmo teorijas... Ar yra galimybė apsisaugoti nuo panašių suklydimų?“

Čia pat duodamas atsakymas. „Šventasis Raštas, ypač Kristaus Evangelija, ir yra tas tiesos kriterijus, matas, dieviškasis orientyras, švyturys, kuriuo turi naudotis visi, ypač pasaulėžiūrinių, moralinių teorijų kūrėjai. Patikrinus savo pažiūras Kristaus Evangelija, turėtų daug paaiškėti patiems teorijų ir doktrinų kūrėjams ir jų sekėjams.“

Kitame straipsnyje „Žmogaus išaukštinimo kelias“ jis rašė: „Mylėti Dievą ir artimą – tai gyventi pagal sveiką žmogaus prigimtį, būti panašiam į Dievą, nes Dievas yra Meilė. Gyventi nemylint, gyventi neapykantoje – save nuvainikuoti, pasmerkti“.

Kun. L.Kunevičiaus straipsnius skaitė dešimtys tūkstančių žmonių, daugeliui jie padėjo prisikelti iš sovietinio letargo. „Caritas“ tuomet buvo leidžiamas 30 tūkstančių egzempliorių tiražu.

Per vieną redakcinės grupės posėdį buvo pranešta, kad kun. L.Kunevičius neatvyks. Jis serga, gydosi pasilpusią širdį vienoje iš Vilniaus ligoninių. Kitą dieną nuskubėjau aplankyti. Palatoje buvo vienas. Kalba sukosi apie „Caritas“ žurnalą, pasakojau apie paskutinį redakcinės grupės posėdį. Kun. L.Kunevičius iš spintelės išėmė didelį gabalą pyrago, prašė vaišintis. Sutikau. Man atrodė įprasta, kai sveikieji vaišina ligonius. O čia atvirkščiai... Rengiantis namo jis tą pyrago gabalą prašė pasiimti ir namie pavaišinti mūsų vaikus. Dar labiau sutrikau, nežinojau, kaip pasielgti. Paimsi – nuskriausi ligonį, neimsi – gali įžeisti. Prašymą nuoširdžiai pakartojo. Pyragą paėmiau.

1991 m. birželio 9-16 dienomis Vilniaus universitete vyko Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) XV suvažiavimas, pirmasis atsikūrusioje Lietuvoje. Buvo surengta LKMA užsienyje išleistų knygų paroda. Jų buvo galima nusipirkti. Stoviniavau, žiūrinėjau, vartinėjau, tačiau kainos buvo aukštokos, tiek pinigų neturėjau. Priėjęs kun. L.Kunevičius paklausė, ar turiu paskutiniojo suvažiavimo „Darbus“. Nenorėdama meluoti, paraudusi papurčiau galvą. Jis nupirko ir man padovanojo solidžią, brangią knygą, kurią saugau iki šiol.

Praėjusių metų pabaigoje brolio Česlovo Kunevičiaus ir seserų pastangomis išleista kun. L.Kunevičiaus knyga „Amžinasis mano ilgesys“. Į ją sudėti 72 eilėraščiai ir 9 straipsniai, išspausdinti žurnale „Caritas“ ir sovietmečiu pogrindžio spaudoje leistume „Rūpintojėlyje“. Kai kuriems eilėraščiams sukurta muzika, jie jau sovietmečiu buvo giedami bažnyčioje. Knygoje taip pat rasime trumpą biografiją. Gimė Alytuje, Adelės ir Petro Kunevičių šeimoje, užauginusioje penkis vaikus. Nuo pat vaikystės Lionginas buvo pamaldus, Šv. Angelų Sargų bažnyčioje patarnaudavo šv. Mišioms. Baigė Kauno kunigų seminariją, kunigu įšventintas 1958 metais. Dirbo Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijoje, Aukštojoje Panemunėje, Marijampolėje vikaru, Didvyžiuose, Gerdašiuose, Būdvietyje, Lukšiuose – klebonu. Mirė 1994 metais, palaidotas Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios šventoriuje.

Paimkime į rankas kun. L.Kunevičiaus knygą „Amžinasis mano ilgesys“, pavartykime, paskaitykime – tikrai surasime sielai peno.

Dvi knygos apie kun. Lionginą Kunevičių

Lionginas KUNEVIČIUS. „Amžinasis mano ilgesys“. Knygoje pirmąkart pateikiama kun. Liongino Kunevičiaus poezija ir proza, perspausdinta iš „Caritas“ ir „Rūpintojėlio“.

Elvyra BILIŪTĖ-ALEKNAVIČIENĖ. „Aušros sūnus. Kunigo Liongino Kunevičiaus gyvenimo ir veiklos kelias“. Knygoje rašoma apie kunigo gyvenimo kelią nuo tėviškės, gyvenimo Alytuje, studijų kunigų seminarijoje iki pastoracinio darbo įvairiose parapijose. Autorė gausiai nuotraukomis iliustruotoje monografijoje remiasi autentiškais šaltiniais: kunigo dienoraščiu, kūryba, amžininkų prisiminimais.

Knygą galite įsigyti „XXI amžiaus“ redakcijoje.

© 2007 „XXI amžius“