Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Paveldas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

„Sacramentum Caritatis“ – dovana gyventi

Popiežius Benediktas XVI pasirašo apaštalinį paraginimą „Sacramentum Caritatis“. Kairėje – Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius slovėnas arkivyskupas Nikola Eterovičius. Dešinėje – Vatikano valstybės sekretoriaus pavaduotojas arkivyskupas Leonaras Sandris Reuters nuotrauka

Šventasis Tėvas patvirtino tradicinį Bažnyčios mokymą apie Eucharistiją

Rafaelio freska „Eucharistijos triumfas“

Eucharistijos celebravimui privalomi kunigystės šventimai

Mindaugas BUIKA

Pratęsta pontifikato pagrindinė tiesos apie meilę tema

Popiežius Benediktas XVI savo paskelbtame posinodiniame apaštaliniame paraginime „Sacramentum Caritatis“ („Meilės sakramentas“), kuris yra 2005 metų spalį vykusios Eucharistijai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos oficialus baigiamasis dokumentas, atnaujintai apmąsto tradicinį Bažnyčios mokymą, jog katalikai turi tikėti Jėzaus realiu buvimu Švenčiausiajame Sakramente, tai prideramai celebruoti liturgijoje ir šį savo tikėjimą visapusiškai išreikšti kasdieniniame gyvenime. Kaip jau patvirtina pats apaštalinio paraginimo pavadinimas, jis yra artimai susietas su Šventojo Tėvo pirmosios enciklikos „Deus Caritas est“ tema.

Paraginimo įžangoje Popiežius rašo, kad enciklikoje dažnai mini Eucharistijos sakramentą, pabrėždamas jo ryšį „su krikščioniška meile Dievui ir artimui“. Įsikūnijęs Dievas visus mus patraukia prie savęs meilės kupinu mokymu ir liudijimu, todėl mes galime suprasti, kad agapės samprata kaip tik tobuliausiai išreiškiama būtent Eucharistijoje. „Čia paties Dievo agapė ateina pas mus kūniškai, kad tęstų savo darbą mumyse ir per mus“, – teigiama enciklikoje „Deus Caritas est“. Altoriaus sakramente Viešpats sutinka mus, žmones, sukurtus pagal Dievo paveikslą ir panašumą, „ir tampa mūsų bendrakeleiviu ilgame kelyje“, pratęsia mintį „Sacramentum Caritatis“.

Taigi Eucharistija yra dovana, kurią Jėzus Kristus dovanoja iš savęs, savo Kūno ir Kraujo, taip atskleisdamas Dievo beribę meilę kiekvienam žmogui, meilę, kuri buvo iškalbingai paliudyta Kryžiaus kančia ir mirtimi. Švč. Sakramente „Jėzus ypatingu būdu parodo mums tiesą apie meilę, kuri yra pati Dievo esmė“, taip patenkindamas tikinčiojo didįjį širdies troškimą – pažinti tos tiesos Šaltinį. Kaip tik dėl to Bažnyčia, suvokdama Eucharistiją, kaip jos gyvenimo „patį centrą“, be perstojo skelbia, kad „Dievas yra meilė“, rašo popiežius Benediktas XVI apaštalinio paraginimo „Sacramentum Caritatis“ įžangoje. Bažnyčia kreipiasi į kiekvieną žmogų, kviesdama priimti Dievo didžiąją meilės dovaną – Kristų, kuris šventojoje Komunijoje „mums tampa tiesos maistu“.

Prisiminti Jono Pauliaus II nuopelnai mokymui apie Eucharistiją

Dokumentas, apibendrinąs Vyskupų Sinodo asamblėjos, kurios tema „Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinis ir viršūnė“, darbus, yra datuotas 2007 m. vasario 22 d., kada Bažnyčios liturgijoje celebruojama Šv. Petro sosto šventė. Posinodinį apaštalinį paraginimą, publikuotą aštuoniomis kalbomis – lotynų, italų, anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, portugalų ir lenkų, kovo 13 dieną Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje pristatė praėjusios Sinodo asamblėjos generalinis relatorius Venecijos patriarchas kardinolas Andželas Skola ir Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius slovėnas arkivyskupas Nikola Eterovičius.

Pirmasis įžanginį žodį taręs arkivyskupas N.Eterovičius priminė ankstesnio popiežiaus Jono Pauliaus II nuopelnus vystant Bažnyčios mokymą apie Eucharistiją, ypač jo encikliką „Ecclesia de Eucharistija“ ir apaštalinį laišką „Mane nobiscum Domine“. Taip pat ir popiežius Benediktas XVI savo dokumente „Sacramentum Caritatis“ atkreipia dėmesį, kad jo pirmtako Dievo tarno Jono Pauliaus II celebruotas 2000 metų didysis Jubiliejus turėjo „žymią eucharistinę dimensiją“. Be to, jis 2005-uosius buvo paskelbęs Eucharistijos metais, kurie su dideliu pasisekimu minėti visoje Bažnyčioje.

Jonas Paulius II sušaukė ir praėjusią Eucharistijai skirtą Vyskupų Sinodo asamblėją, kurios jau nebesulaukė dėl savo mirties.

Popiežiaus Benedikto XVI sėkmingai vadovauta jo pirmtako sušaukta minėta Sinodo asamblėja, taip pat ir naujasis apaštalinis paraginimas „Sacramentum Caritatis“ patvirtino, kad dėmesio sutelkimas į Eucharistijos kultą nulėmė stebėtinai darnų perėjimą iš ankstesnio pontifikato į dabartinį. Taip buvo užtikrintas tęstinumas Bažnyčios magisteriume, ypač dėl prieš 40 metų pasibaigusio II Vatikano Susirinkimo įvykdytos liturginės reformos vertinimų.

Savo posinodiniame paraginime popiežius Benediktas XVI pažymi, kad Sinodo tėvai apskritai teigiamai apibūdino po Susirinkimo vykusį liturginį atsinaujinimą. „Tiesa, buvo pastebėta sunkumų ir netgi pasitaikė piktnaudžiavimų, tačiau patvirtinta, kad jie negali užtemdyti liturginio atsinaujinimo naudos ir pagrįstumo, kurio turtai dar nėra iki galo ištirti“, – aiškina Šventasis Tėvas. Jis priminė tai, ką jau buvo sakęs savo 2005 m. gruodžio 22 d. žinomoje kalboje apie teisingą Susirinkimo sprendimų interpretavimą, kurie turi būti suprasti ir priimti liturginių apeigų (ritualų) vystymosi bendrame istoriniame kontekste be bandymų primesti dirbtinius netolygumus.

Pagarba Tridento Susirinkimui ir šv. Pijaus V mišiolui

Popiežius Benediktas XVI naujajame dokumente su pagarba ir padėka primena ankstesnes liturginių ritualų formas, „kuriomis mes minime Išganymo įvykį“, tarp jų ir tas, kurias įvedė Tridento Susirinkimas (1545-1563) ir kurių pagrindu sudarytas šv. Pijaus V mišiolas, galiojęs iki II Vatikano Susirinkimo reformos. Šventasis Tėvas taip pat rekomenduoja šv. Mišių liturgijoje plačiau vartoti lotynų kalbą, kaip „Bažnyčios visuotinumo ir vienybės aiškesnę raišką“, taip pat ir grigalines giesmes. Viso to pirmiausia turi būti mokoma seminarijose, tačiau ir tikintieji pasauliečiai „gali būti išmokyti bendrąsias maldas kalbėti lotyniškai bei dalyje liturgijos giedoti grigalines giesmes“.

Šios Popiežiaus pastabos, kurios, beje, kilo ne tuščioje vietoje, bet atsižvelgiant į Sinodo tėvų jam pateiktus siūlymus, sustiprino gandus, kad neva Vatikane rengiamas atskiras dokumentas dėl Tridento lotyniškosios liturgijos grąžinimo ir šv. Pijaus V mišiolo veikimo atstatymo. Per posinodinio apaštalinio paraginimo „Sacramentum Caritatis“ pristatymą, atsakydamas į atitinkamą klausimą, kardinolas A.Skola paaiškino, kad jis neturi informacijos apie tokio dokumento rengimą. Jo įsitikinimu, yra svarbu, kad galimas senojo mišiolo naudojimas netaptų pasidalijimų Bažnyčioje šaltiniu.

„Ką Sinodas sako dėl grįžimo prie lotynų kalbos arba grigalinių giesmių, yra aiškiai nurodyta, kad tai gali prisidėti prie galimų nesupratimų arba problemų sprendimo“, – kalbėjo kardinolas A.Skola, kuris, kaip minėta, buvo praėjusios Vyskupų Sinodo asamblėjos generalinis relatorius, tai yra, popiežiui Benediktui XVI paskyrus, koordinavo jos eigą. Todėl būtų akivaizdus prieštaravimas, jeigu priimtas liturginis aktas galėtų sukelti naujų nesutarimų Bažnyčios gyvenime.

Kaip darnaus patyrimo pavyzdį kardinolas paminėjo vadovaujamą Venecijos arkivyskupiją, kur daugelį metų yra galimybė „celebruoti lotyniškąsias šv. Mišias, remiantis indultu. Ir visa tai padaryta su reikiamu atsargumu bei pagarba, todėl neiškilo įtampos tarp dvasininkų ir žmonių“. Ganytojas atkreipė dėmesį, kad visoje Bažnyčios liturginių ritualų vystymosi istorijoje niekada nėra buvę, kad įvedus naujas apeigas, kartu būtų panaikinamos ankstesnės (kaip, deja, atsitiko su „revoliucine sparta“ vykdyta II Vatikano Susirinkimo liturgine reforma).

Taigi, išlaikant reikiamą pagarbą Eucharistijos šventimui, negali kilti abejonių tiek dėl šv. Pauliaus mišiolu besiremiančių liturginių apeigų vertės, tiek ir dėl II Vatikano Susirinkimo reformos istorinės reikšmės. Tačiau suprantant šios reformos radikalumą, ypač pereinant nuo lotynų prie vietinės kalbos bei kitas naujoves, joms įgyvendinti reikalingi dešimtmečiai, pažymėjo kardinolas A.Skola.

Patvirtintas kunigo celibato, kaip sekimo Kristumi, privalomumas

Popiežius Benediktas XVI, savo posinodiniame apaštaliniame paraginime „Sacramentum Caritatis“ patvirtinęs Bažnyčios mokymą dėl Kunigystės sakramentinių šventimų nepakeičiamumo Eucharistijai celebruoti, taip pat teigė, kad kunigų celibatas lieka privalomas lotynų tradicijoje kaip priemonė pastangoms pasiekti visišką atitikmenį Kristui. Šventasis Tėvas taip pat priminė, kad ir Rytų Bažnyčiose, kur kunigų celibatas nėra privalomas, vyskupai skiriami tik iš celibate gyvenančių dvasininkų. Taigi ten labai vertinamas daugelio kunigų sprendimas laikytis celibato, kaip neįkainojamo turto, kuris turi gilią prasmę.

Pasak Popiežiaus, kunigo celibatas ypatingu būdu išreiškia jo nusistatymą sekti Kristų ir visiškai atsidėti Dievo karalystei. „Tas faktas, kad pats Kristus, amžinasis Kunigas, likdamas tyras išgyveno savo misiją net iki Kryžiaus aukos, sudaro garantuotą pagrindą šios Lotynų Bažnyčios tradicijos prasmės supratimui“, – aiškina Benediktas XVI. Jis pabrėžtinai primena, kad nepakanka kunigo celibatą suprasti vien tik žvelgiant iš funkcinės jo paskirties. Celibatas, kaip ypatingas sekimas Kristumi visu savo gyvenimu, pirmiausia turi vedybinę prasmę: tai giluminis tapatinimasis su Kristaus Sužadėtinio širdimi, kuris atiduoda gyvybę už savo Sužadėtinę – Bažnyčią.

„Būdamas nenutrūkstamoje vienybėje su didžiąja bažnytine tradicija, II Vatikano Susirinkimu ir savo pirmtakais popiežystėje, aš vėl patvirtinu celibate gyvenančio kunigo gyvenimo grožį ir svarbumą, kaip ženklą, išreiškiantį visišką bei išimtinį atsidavimą Kristui, Bažnyčiai ir Dievo Karalystei ir tuo patvirtinu, kad tai lieka privaloma Lotynų tradicijoje, – teigia Šventasis Tėvas savo apaštališkajame paraginime. – Kunigo celibatas, išgyventas su reikiama branda, džiaugsmu ir pasiaukojimu, yra didžiulė palaima Bažnyčiai ir pačiai visuomenei“.

Pripažinęs, kad daugelyje vyskupijų, ypač Vakarų pasaulyje, susidarė sunki padėtis dėl kunigų stygiaus, popiežius Benediktas XVI nurodė galimybę tolygiau paskirstyti dvasininkus globaliniu mastu, kartu padrąsindamas kunigus „tapti atviresniais tarnauti Bažnyčiai ten, kur yra didesnis poreikis, net jeigu tai pareikalaus aukos“. Šventasis Tėvas taip pat priminė, kad praėjusioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje buvo plačiai aptariamos pastoracinės iniciatyvos dvasiniams pašaukimams skatinti, kartu pripažįstant, jog ši problema „negali būti išspręsta vien tik praktinėmis priemonėmis“.

Popiežius perspėjo vyskupus, kad, nors ir esant pašaukimų stygiui, vis dėlto į seminarijas reikia priimti tik gerai atrinktus kandidatus, su aiškia pašaukimo įžvalga bei būtinomis savybėmis kunigiškai tarnystei. „Nepakankamai suformuotiems dvasininkams, kaip ir gavusiems šventimus be būtinos pašaukimo įžvalgos, bus nelengva pateikti atitinkamą liudijimą, kuris pažadintų kituose dosniai atsiliepti į Kristaus kvietimą“, – tvirtino Benediktas XVI. Jis pabrėžė, kad pastoracinėje pašaukimų paieškoje turi bendradarbiauti visa tikinčiųjų bendruomenė, ypač katalikiškos šeimos, kurios turi ugdyti savo vaikus „būti atviriems Dievo valios vykdymui“.

Išskirtinis pastoracinis dėmesys santuokai ir šeimai

Aptardamas Eucharistijos vietą krikščionių gyvenime, – kaip ir praėjusios Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyviai, – popiežius Benediktas XVI naujajame dokumente „Sacramentum Caritatis“ ypatingą dėmesį skiria šeimai ir santuokai. Šventasis Tėvas pažymi, kad „santuoka ir šeima yra institucijos, kurios turi būti palaikomos ir ginamos nuo kiekvieno galimo neteisingo jų prigimties interpretavimo, nes kiekvienas jos žalojimas kenkia ir pačiai visuomenei“. Posinodiniame apaštaliniame paraginime primenama, kad vyrą ir moterį jungiantis neišardomas sakramentinės santuokos ryšys yra esmingai susijęs su minėta eucharistine vienybe tarp Kristaus ir Jo Bažnyčios, kurią taip pat įkvepia tikra ir neatšaukiama meilė.

Vadovaudamasis šiais svarstymais popiežius Benediktas XVI aptaria dabartinei visuomenei iškilusią skaudžią problemą, kai labai padaugėjo skyrybų, po kurių neretai sudaromos naujos civilinės santuokos, taip suardant visą jų sakramentinį gyvenimą. „Vyskupų Sinodas patvirtino Šventuoju Raštu besiremiančią (žr. Mk 10, 2-12) Bažnyčios praktiką neleisti priimti sakramentų išsiskyrusiems ir naujas santuokas sudariusiems (asmenims), nes jų būklė ir jų gyvenimo sąlygos objektyviai prieštarauja Kristaus ir Bažnyčios meilės vienybei, išreikštai ir esamai Eucharistijoje“, – pabrėžiama posinodiniame apaštaliniame paraginime.

Šventasis Tėvas taip pat patvirtino Bažnyčios mokymą, kad ir tokioje sunkioje padėtyje išsiskyrę ir naujas civilines santuokas sudarę tikintieji lieka Bažnyčios nariai. Todėl jie skatinami gyventi, kiek įmanoma, visavertiškesnį krikščionišką gyvenimą reguliariai dalyvaujant šv. Mišiose, nors ir be šventosios Komunijos priėmimo, klausyti Dievo žodžio, dalyvauti Eucharistijos adoracijoje, bendrauti su dvasininkais, krikščioniškai auklėti savo vaikus, skirti tinkamą dėmesį artimo meilės ir atgailos darbams.

Dokumente „Sacramentum Caritatis“ primenama, jog, kilus abejonėms dėl ankstesnės sakramentinės santuokos galiojimo, turi būti atliktas gerai pagrįstas tyrimas. Todėl „kiekviena diecezija privalo turėti pakankamai asmenų, turinčių būtiną pasirengimą, kad bažnytiniai tribunolai galėtų veikti skubos tvarka“. Kita vertus, Šventasis Tėvas pabrėžtinai nurodo, kad pastoracinis rūpestis tikinčiųjų dvasine gerove sakramentinės santuokos nulifikacijos procese neturi konfliktuoti su meile tiesai ir kanoninės teisės normomis. Pagaliau jeigu santuokos nulifikavimas liko nepaskelbtas, o objektyvios sąlygos (pavyzdžiui, rūpinimasis vaikais) neleidžia nutraukti naujo sugyvenimo, Bažnyčia skatina tokias poras gyventi ištikimybėje Dievo įstatymui, tai yra „kaip draugus, kaip brolį ir seserį, kad jie tokiu būdu galėtų grįžti prie Eucharistijos stalo“ pagal Bažnyčios nustatytas ir praktikuojamas sąlygas.

Atsižvelgiant į dabartinę situaciją visuomenėje, daugelyje šalių labai nepalankią šeimos ir santuokos normaliai egzistencijai, popiežius Benediktas XVI ragina vyskupus „skirti maksimalų pastoracinį dėmesį santuokai besirengiančioms sužadėtinių poroms ugdyti“. Reikia padėti jauniems žmonėms išvengti tokių atvejų, kai priimami impulsyvūs sprendimai su paviršutiniškais svarstymais, taip kuriant šeimą be reikiamos atsakomybės. „Gėris, kurio laukia Bažnyčia ir visuomenė iš santuokos ir iš jo grindžiamos šeimos, yra toks didelis, kad kartu tai yra kvietimas visiškam pastoraciniam atsidėjimui šiai ypatingai sričiai“, – pabrėžia Šventasis Tėvas.

© 2007 „XXI amžius“