|
Tirštėjančios miglos
Petras KATINAS
Kas gi vyksta Lietuvoje? Tiksliau jos politiniuose užkulisiuose. Atrodo, padėtį geriausiai apibūdina žinomų politologų ir politikų pasisakymai. Štai politologas Vladimiras Laučius pastebėjo, kad prezidentas V.Adamkus vis labiau paksėja: tai akivaizdžiai rodo jo aplinkos supanašėjimas su R.Pakso aplinka. Anot V.Laučiaus, Rolando Pakso ir Valdo Adamkaus prezidentavimai tampa kažkuo labai panašūs. Na, o verčiamas iš kėdės sostinės meras ir liberalcentristų lyderis Artūras Zuokas pareiškia: Jeigu mūsų valstybės saugumas tikrai stipriai priklausytų nuo Valstybės saugumo departamento veiklos, tuomet drįsčiau teigti, kad esame labai nesaugūs. Apie tą patį saugumą ir jo vadovą Arvydą Pocių dar vienas politologas Virgis Valentinavičius kalbėjo taip: Ką gali išgąsdinti mūsų saugumas ir šitas vadovas? Nebent savo atspindį veidrodyje. O pajudinti gali visus. Bet kodėl gi nepajudinti, jeigu dabartinis Seimas, praradęs bet kokį saiką ar sveiką protą, irgi juokina Lietuvą. Jau net nebepykdo. Bet kitaip ir būti negali, nes, kaip pareiškė socdemų frakcijos vadovė Irena Šiaulienė, Seimo nario mandatas yra laisvas. Parlamentaras gali elgtis kaip nori. Jei jis sau leidžia elgtis taip, kad atrodytų juokingai, tai jo problema. Taip ir norisi paklausti šios lietuviškosios Krupskajos: o kaip tada rinkėjai, populiariai elektoratu vadinami? Argi ne jų problema, kad tie Seimo juokdariai ne tiktai juokina?! Čia pravartu pacituoti dar du žinomus politikos specialistus. Darius Kuolys sako, jog nemaža dalis parlamentarų labiau jaučiasi esą grupių ir grupuočių nariai, perkami žaidėjai, negu tautos atstovai, suverenios tautos galios vykdytojai. Susidariusią pavojingą padėtį bene geriausiai įvertino prof. Leonidas Donskis: Lietuva vis sparčiau ritasi į politinės mafijos formavimąsi ir klikų kovas dėl galios ir įtakos.
Apibūdinant kas pasakyta, verta pacituoti dar vieną mūsų politinį gyvenimą stebinčio žmogaus, buvusio Lietuvos aido redaktoriaus Sauliaus Stomos apibendrinimą: Grėsmė nacionaliniam saugumui. Štai kas tvyro slogioje politinėje atmosferoje tarsi švino dangtis ir neleidžia pasidžiaugti pirmosiomis snaigėmis iš dangaus. Galima cituoti be galo, nes vertinimų, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui pradėjus tirti VSD ir jo vadovo A.Pociaus veiklą, buvo ir tebėra daugybė. Ir visi jie labai panašūs, pabrėžiant, kad valstybėje, tiksliau, jos valdžios viršūnėse, vyksta labai blogi dalykai, kai vienas žmogus, nors ir užimantis svarbias ir atsakingas pareigas, šokdina Seimą, Prezidentūrą, Vyriausybę, o tie, tarsi eibių prisidirbę pirmokai, nutaisę rimtus veidus išklauso dar vieną VSD generalinio direktoriaus išvadą apie jo aptiktus valstybės priešus, strimgalviais puola vykdyti KGB rezervininko užmačias. Ir kaip nevykdys, jeigu visų tikslai sutampa. Kita vertus, LKP CK sekretoriai ir instruktoriai, nors oficialiai ir nepriklausę tai nusikalstamai struktūrai, faktiškai darbavosi joje išsijuosę. Kas ne kas, o Brazauskas, Kirkilas su Juršėnu ir Karosu tai puikiausiai žino. Nereikia būti naiviems ir manyti, jog A.Pocius visa tai išsigalvojo ir pats sudėliojo. Sėdinčiųjų dabartinėje valdžioje, ypač socdemų ir jų prielipų, pagrindinis tikslas sutampa: apjuodinti, o dar geriau iš politinio gyvenimo eliminuoti Tėvynės sąjungą. Todėl VSD šefas ir nustatė, kad bombelę po Bražuolės tiltu liepė padėti, o gal net pats ir padėjo, prof. V.Landsbergis, J.Abromavičių nužudė liaudies teismų nuteistas savanoris kūrėjas A.Petrusevičius ir t.t.
Ir štai A.Pociaus kaltinimams apsvarstyti Prezidentas šaukia net Valstybės gynimo tarybą! Dar keisčiau, kad po trijų valandų svarstymo Valstybės vadovas pareiškia, kad VSD šefo kaltinimai labai rimti. Linkčiodami galvomis tam pritaria beveik visi Gynimo tarybos nariai. Juk ne juokas, mat, anot Prezidento ir jo patarėjų, buvo pateikta labai rimtos medžiagos. Pirmiausia ne tik dėl Bražuolės tiltelio, J.Abromavičiaus žūties, Lietuvos ryto redakcijos sprogdinimo, bet, svarbiausia, kad NSGK pirmininkas Algimantas Matulevičius bendradarbiavo su KGB. Nesvarbu, kad susirinkusi Liustracijos komisija veltui laukė A.Pociaus žadėtos medžiagos apie A.Matulevičių. Kita vertus, apie tai, kas bendradarbiavo su šia nusikalstama okupacine struktūra, bent jau kol kas, sprendžia Liustracijos komisija, o ne kas nors kitas. A.Matulevičiaus ateitis, atrodo, beveik aiški. Jis bus paskelbtas KGB bendradarbiu ir todėl jam bus atimta teisė dirbti su slaptais dokumentais bei kita informacija. Žinoma, jis bus pašalintas iš NSGK pirmininko pareigų. Į jo vietą bus pastatytas patikimas ir paklusnus socdemas ar koks nors darbietis, o gal net liberalcentristas. Na, kad ir padlaižiavimo čempionu tampantis A.Čaplikas.
Bet ir tai dar ne viskas. Po pastarųjų įvykių gali pasikeisti, o tai rodo visi ženklai, valdančiosios koalicijos sudėtis. Juk ne be reikalo premjeras G.Kirkilas į kabinetą pasikvietė darbiečių lyderį K.Daukšį ir jo bendrus. Tiesa, įpratęs gudrauti ir pėdas mėtyti LKP ideologas G.Kirkilas, kalbėdamas apie darbiečių grįžimą į valdžią, lyg ir kelia savo sąlygas tokiam manevrui. Esą K.Daukšys, L.Graužinienė ir jų kompanija privalo atsiriboti nuo Maskvoje pasislėpusio savo gimdytojo. Kol kas draugas K.Daukšys pučiasi ir aiškina, kad nesirengia to daryti, nes tai būtų tarsi savo gimdytojo atsižadėjimas. Tokį pavojų pirmiausiai pajuto jaunesnieji koalicijos partneriai pilietininkai. Pats jų vadovas Seimo pirmininkas V.Muntianas pripažino, kad tarp pilietininkų prasidėjo bruzdėjimas ir frakcijos nariai jau ieško prieglaudos kitose partijose ir frakcijose. Vieni rengiasi, pasibarstę galvas pelenais, grįžti prie motininės Darbo partijos, kiti nueis pas socdemus ar valstiečius, o tokie, kaip kailių keitimo čempionas H.Žukauskas, gali vėl pasukti pas paksininkus. Tokiu atveju, be jokios abejonės, ims labai braškėti ir Seimo pirmininko V.Muntiano kėdė. Ir visai nesvarbu, kad šis, sprendžiant iš jo nedviprasmiškų užuominų, ketina net atsistatydinti iš vos prieš gerą pusmetį suformuotos pilietininkų partijos vadovo pareigų. Tačiau vargu ar tokiu būdu jam pavyks išsaugoti Seimo pirmininko kėdę. Nors ir labai stengėsi įtikti amžinai gyviesiems brazauskininkams, bet savo darbą jau atliko. Todėl ir privalo išeiti.
Aišku, į buvusio Kėdainių kniaziaus pavaduotojo, iškopusio į Seimo pirmininko aukštumas, kėdę taikysis darbiečiai. Ir, ko gero, tą kėdę gaus. Bet, aišku, tuo neapsiribos.
Taigi pavasarinių rūkų migla ilgam užgulė Lietuvos padangę. Toje migloje, prasidėjusiame politiniame erzelyne, jau visiškai pamiršti valstybės reikalai. Neatsitiktinai taip džiaugiasi A.Brazauskas, kad tariamasi su darbiečiais. Na, o tai, kad reitingų karalius Prezidentas, kažkodėl laikytas net dešiniuoju politiku, klusniai šoka pagal vadinamųjų socialdemokratų dūdelę, rodo, kad jis pritaria VSD vadovybės akibrokštams, taip pat ir tam, kad brazauskininkai pavertė šią struktūrą savo partijos kardu ir skydu, kaip jau buvo SSKP-LKP laikais.
© 2007 XXI amžius
|