Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Paveldas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kritikos strėlės klebonui. Kas bus kitas?

Užrašas ant Traupio Šv.Onos parapijos bažnyčios (Anykščių r.) skelbia: „Geras įeik, geresnis išeik“. Nieko nepridursi – žodžiai gražūs, prasmingi ir reikalingi. Juk iš tikrųjų apsilankymas kiekvienoje šventovėje, dalyvavimas šv. Mišių aukoje, Dievo pagarbinimas daro žmogų geresnį... Traupiečiai, be kita ko, visuomet didžiavosi, kad jų maldos namus puošia būtent toksai užrašas.

Tačiau pastaruoju metu kai kurie asmenys, apsilankę Traupio bažnytėlėje, išeina iš jos ne geresni, bet... dar blogesni, piktesni, nepakantesni klebono kun. Gintauto Gudo atžvilgiu. Atrodytų, tarsi tasai prasmingas užrašas skambėtų visai kitaip: „Blogas įeik, blogesnis išeik“. Būtent taip galima pagalvoti apie kai kuriuos žurnalistus, kurie pastaruoju metu tiesiog atakuote atakuoja traupiečius ir jų parapijos kleboną kun. G.Gudą. O LNK televizija netgi „sukūrė“ tikrą „serialą“.

Apie visa tai mūsų laikraščio skaitytojams norisi papasakoti iš pradžių. 1998 m. birželio 6 d. kunigu įšventintas Gintautas Gudas Traupio parapijoje pradėjo dirbti nuo 1999-ųjų gegužės mėnesio, kuomet buvo atkeltas į ilgamečio klebono kun. Stepono Galvydžio vietą. Būtent tų metų pavasarį kun. S.Galvydis, gerai visiems žinomas kaip metraštininkas, poetas ir rašytojas, daugelio knygų apie dvasininkus autorius, iškeliavo amžinybėn ir buvo palaidotas Traupio bažnyčios šventoriuje. Kunigas G.Gudas aptarnauja ne tiktai Traupio, bet ir dar dvi parapijas – Dabužių (Anykščių r.) ir Balelių (Ukmergės r.). Iki šių metų vasario apie šį dvasininką nei traupiečiams, nei kitų parapijų tikintiesiems neteko nieko blogo, nepalankaus išgirsti. Ir štai prieš rinkimus į vietines tarybas, pačiame rinkimų kampanijos įkarštyje, pasipylė dvasininką kompromituojantys rašiniai spaudoje, apie asmeninį jo gyvenimą pasirodė televizijos laidos. 36 metų kun. G.Gudas net neketino dalyvauti rinkimų kovoje ir nesvajojo apie deputato kėdę savivaldybėje. Tačiau Valstiečių liaudininkų partijos sąraše kandidate į Panevėžio rajono tarybą buvo įrašyta veikli visuomenininkė 33-ejų panevėžietė Gitana Mileikaitė. Štai tuomet pačiame rinkimų kovos įkarštyje, kuomet vieni kandidatai prieš kitus ieško visokiausių „kabliukų“, kuomet atskirų partijų veikėjai prieš savo konkurentus ir priešininkus bando surasti įvairios kompromituojančios medžiagos, šios kandidatės ir Traupio parapijos klebono adresu pasipylė sensacingų pranešimų ir baisių kaltinimų „lavina“. Esą Katalikų Bažnyčios kunigas – Traupio parapijos klebonas kun. G.Gudas turi gyvenimo draugę – panevėžietę G.Mileikaitę, dažnai pas ją svečiuojasi, kartais ir ilgesnį laiką gyvena jos bute Panevėžyje. Negana to, esą G.Mileikaitė pagimdė dukrelę, kurios tėvas yra kunigas G.Gudas... Šios ir kitos „naujienos“ pirmiausia buvo paskelbtos laikraštyje „Panevėžio rytas“. Greitai apie traupiečio kunigo ir panevėžietės visuomenininkės, kandidatės į miesto savivaldybės tarybą meilę bei jų meilės vaisių – ketverių metų dukrelę rašiniai pasirodė kituose laikraščiuose. Tekstą iš „Panevėžio ryto“ su dviem nuotraukomis vasario 17-ąją persispausdino ir Anykščių krašto laikraštis „Anykšta“, tad labai operatyviai traupiečio kunigo „nuodėmes“ sužinojo ir Anykščių rajono gyventojai. Kadangi „Anykšta“ir kiti regioniniai laikraščiai turi ir savo internetinį puslapį, turėjo galimybės perskaityti daugelis šalies gyventojų. Taigi šios „naujienos“po visą šalį pasklido labai greitai. Netgi Anykščių krašte leidžiamas laikraštis „Šilelis“, kuris ne vienerius metus deklaruoja esąs katalikiško pobūdžio leidinys, neužgaulus, daug rašantis apie Katalikų Bažnyčią, suskubo persispausdinti medžiagą iš „Panevėžio ryto“ internetinio puslapio. Suskubo kunigą apkaltinti, apjuodinti, net su juo nepasikalbėjus, neišsiaiškinus detalių, neišklausius jo nuomonės... Neatsiliko ir kai kurios televizijos, bent jau žiniose paskelbusios šiuos sensacingus pranešimus. Na, o LNK televizija nusprendė taip sureikšminti panevėžietės ūkininkės ir visuomenininkės, turinčios pedagogės ir teisininkės profesijas, ir kunigo draugystę, kad tai temai paskyrė net tris laidas. Ne veltui daugelis televizijos žiūrovų iš to tik šaiposi ir laidas vadina „TV serialais apie kunigą Gudą“. Pirmiausia išsijuokė, išsityčiojo humoro laidoje „Dviračio šou“, kurios veikėjai suvaidino abu personažus. Vasario 26-ąją apie tai pasakojo ir „Srovės“. Laidos vedėja Audrė Kudabienė iš visų jėgų stengėsi „išpešti“ iš G.Mileikaitės patvirtinimą, kad jos dukrelės tėvas tikrai yra katalikų kunigas, kad ją su dvasininku sieja artimesni nei paprastos draugystės ryšiai. Aišku, nieko konkretaus nepavyko išgirsti, „išpešti“ iš jos lūpų. Nepasisekė „Srovių“ kūrėjų „atakos“ ir prieš kunigą G.Gudą. Jis viską paneigė. Bet žurnalistė A.Kudabienė vis tiek prisispyrusi kunigą kamantinėjo, stengdamasi ką nors tokio sensacingo išgirsti. Kai jai nepavyko išgauti „prisipažinimo“, bandė įteigti pašnekovui, esą jo draugė Gitana nepaneigė, kad kunigas su ja gyvena kaip vyras su žmona ir kad „užgyveno“ dukrelę. Žiūrovai, klausydamiesi G.Mileikaitės žodžių, iš tiesų neišgirdo paneigimų, bet neišgirdo ir patvirtinimų. Taigi viską buvo galima priimti kaip kokius gandus, o ne „tikrą pinigą“. Kunigas G.Gudas sutiko bendrauti su „Srovių“ kūrėjais, ramiai atsakinėjo į žurnalistės A.Kudabienės klausimus. Papasakojo, kad jisai senokai pažįstamas su G.Mileikaite. Mat kunigui teko dirbti tikybos mokytoju vienoje Pasvalio rajono mokykloje, kuriai vadovavo G.Mileikaitė. Paskui Traupio bažnyčioje ši moteris kurį laiką dirbo vargonininke. A.Kudabienė bandė kunigą G.Gudą išprovokuoti klausimu apie celibatą, tačiau šis to draudimo katalikų kunigams kurti šeimas nekoneveikė. Priešingai – pasisakė už celibatą ir nepritarė leidimui kurti šeimas kitų konfesijų dvasininkams. Esą pasitaiko, kad tokios šeimos išsiskiria, o tai – blogas pavyzdys tikintiesiems, dvasininkų šeimų nariai patiria moralinę skriaudą ir t.t. Panevėžio vyskupijos vyskupas Jonas Kauneckas atsisakė susitikti su „Srovių“ kūrybine grupe ir tuo klausimu ką nors komentuoti. Kalbėdamas telefonu, laidos vedėjai A.Kudabienei vyskupas priminė nekaltumo prezumpciją – per anksti kaltinti žmogų, dar gerai nežinant jo kaltės, neįrodžius kaltumo. Apskritai Panevėžio vyskupas gana geranoriškai bendrauja su žurnalistais, tačiau šiuo atveju, atrodo, žiniasklaidos atstovai jam pernelyg įkyrėjo su savo klausimais ir bandymais kuo greičiau kun. G.Gudą apkaltinti, apjuodinti, nuteisti. Vyskupas atsisakė priimti ir kitos LNK laidos – „Pagalba SOS“ kūrėjus bei pakomentuoti apie kun. G.Gudo poelgius. Ši laida eteryje pasirodė vasario 28-ąją, taigi vos už poros dienų po „Srovių“ pasirodymo. Akivaizdu, kad „Srovių“ kūrėjams labiau pasisekė nei „Pagalbos SOS“ komandai. Kaip žiūrovams prisipažino žurnalistė Vesta Grainienė, „Pagalbos SOS“ kūrėjams teko nesėkmingai budėti kelias paras 25 laipsnių šaltyje ir prie Traupio bažnyčios, ir prie panevėžietės moters namų. Panevėžietė į namus neįsileido arba jos tenai net nebuvo, telefonu ji neatsiliepė, taigi ir nepavyko su ja pasikalbėti. Kunigas Traupyje pasirodė, tačiau su televizininkais nebendravo. Sekdama iš paskos paskui kleboną V.Grainienė vis klausė: „Ar iš tikrųjų jūs gyvenate su moterimi?“ Tačiau kunigas neatsakė nei į šitą, nei į kitus klausimus. Tiktai, priėjęs prie televizijos operatoriaus, užstojusio bažnyčios duris, kun. G.Gudas mandagiai paprašė įleisti, nes jis skuba aukoti šv.Mišių. Kai pagaliau jis į šventovę buvo įleistas, šiek tiek dar pafilmuota ir bažnyčioje. Laidos metu vis buvo įterpiami kun. G.Gudo aukojamų šv. Mišių kadrai. Užtai į valias buvo kalbinti traupiečiai bei panevėžiečiai, G.Mileikaitės kaimynai. Žiūrint minėtą laidą, kilo abejonių, ar tikrai pašnekovai žinojo, jog jie yra filmuojami, o jų pasakojimai yra įrašomi. Atrodo, buvo filmuojama paslėpus kamerą, nes su žurnaliste V.Grainiene kalbantys žmonės nežinia kodėl buvo filmuojami iš apačios (žemo taško), ne visų pašnekovų veidai buvo ryškūs, gerai matomi. Kažkodėl buvo rodomi ne žmonių veidai, bet jų paltai, rankos ar kojos... Be to, žmonės kalbėjo ne į įprastą aiškiai matomą, ištiestą priekyje arba prie drabužių prisegtą mikrofoną, bet nežinia į kokį prietaisą, laikomą žurnalistės rankose. Žinoma, neaiškiai matomą prietaisą pašnekovai galėjo palaikyti žurnalistės bloknotu ar kokiu asmeniniu daiktu. Jeigu traupiečiai ir G.Mileikaitės kaimynai tikrai būtų žinoję, kad jie yra filmuojami ir jų balsai įrašomi, kažin ar būtų taip atviravę, svaidęsi kaltinimais, išsakę niekuo nepagrįstus gandus. Taip pat atrodo, kad kai kuriuos teiginius pašnekovams, ypač traupiečiams, bus įteigę patys laidos kūrėjai, nes parapijiečių žodžiai kai kada buvo visai nenuoširdūs, keliantys abejones klausiant, ar iš tiesų jie taip mano, ar tikrai nori pasmerkti savo parapijos ganytoją. Galima nesuabejoti tiktai traupiečio pedagogo, Anykščių rajono vicemero, Tėvynės sąjungos Anykščių skyriaus lyderio Sigučio Obelevičiaus žodžiais. Jis buvo filmuojamas savo namuose, kalbėjo į prie drabužių prisegtą mikrofoną, tad jau jokiu būdu nepagalvosi, kad filmuojama ir įrašas daromas slapta...

Beje, reikia pasakyti, kad ne visi laidos „Pagalba SOS“ kūrėjų kalbinti Traupio miestelio žmonės smerkė savo kleboną, skubėjo menkinti jo autoritetą, keiksnoti, teisti. Būta blaiviai mąstančių parapijiečių, teigiančių, kad reikia viską gerai išsiaiškinti, įsitikinti kunigo kalte, įsigilinti į visus faktus ir tiktai tuomet ką nors daryti, imtis priemonių jo atžvilgiu, jeigu iš tikrųjų kun. G.Gudas yra kuo nors nusikaltęs.

Visoje šioje istorijoje daug kas yra „susiūta baltais siūlais“. Visų pirma daugelis tvirtina, kad ketverių metukų G.Mileikaitės dukros tėvas yra kunigas G.Gudas. Tačiau kurgi jie visi buvo tuos ketverius metus, kodėl prireikė tą „antį“ paleisti būtent tiktai rinkimų kampanijos metu, kai G.Mileikaitė panoro tapti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos nare? Kurgi visi tie teisuoliai, dorovės sergėtojai buvo šitiek laiko, kad tylėjo, apie kunigo meilę moteriai, gimusį vaiką nepranešė Panevėžio vyskupui? Prieš televizijos kameras ne vienas panevėžietis dabar kalba, esą nežinoję, kad tas stambus vyras yra kunigas, kiti manė neva jisai atstovauja kokiai nors netradicinei religijai, kurių atstovams galima kurti šeimas ir pan. Esą vieni galvojo taip, kiti antraip, o dabar visi pašiurpo sužinoję, jog tai – katalikų kunigas. Daugelis, linkę kaltinti, teisti dvasininką, piktinasi jo elgesiu, tačiau niekam nekilo mintis, kad kunigas paprasčiausiai gali padėti vienišai motinai auginti vaiką, suteikti moralinę ir materialinę paramą iš geraširdiškumo, geranoriškumo, atjautos. Juk nebūtinai galima padėti moteriai kaip meilužei, sugyventinei, galima pagelbėti ir kaip senai pažįstamai, buvusiai bendradarbei, gerai bičiulei. Ir jeigu kunigas pakalbina vaiką, su juo išeina pasivaikščioti ar pažaisti – juk nebūtinai tas vaikelis gali būti būtent jo. Apie prasižengusius kunigus sprendžia vyskupijos vadovai, kaip pasielgti su vienu ar kitu klystkeliais pasukusiu dvasininku. Kodėl tuoj pat, dar neįsigilinus į reikalo esmę, nesurinkus pakankamai įrodymų, būtinai reikia žmogų apkaltinti, apjuodinti, be jokio teismo nuteisti, sužlugdyti? Jau įprasta, kad taip stengiasi daryti sensacijų besivaikydami žurnalistai. Ir ypač visiems gera, net saldu būna knaisiotis po kunigų asmeninį gyvenimą, iš degtuko priskaldyti vežimą, jeigu tiktai kur nors, kuo nors prasižengė Bažnyčios tarnai. Nors ne visuomet laikraščių ir žurnalų publikacijose, TV laidose pateikti faktai pasiteisina, nors ne visuomet kunigų poelgiai būna tokie blogi, tačiau atsiprašyti, apdrabstytų purvų nuvalyti jau niekas nenori.

Dar nežinia, ar visa ta istorija su kun. G.Gudo tariama moterimi ir dukrele nesubliūkš kaip muilo burbulas, ar iš to didelio debesies nebus mažai lietaus. Tai turėtų paaiškėti jau netrukus. Be abejo, šioje istorijoje galutinį tašką padės Bažnyčios hierarchai. Jau dabar aišku, kad G.Mileikaitės, kaip politikės, karjera per šiuos rinkimus buvo sužlugdyta. Ji tikrai galėjo tapti miesto savivaldybės tarybos nare, nes Valstiečių liaudininkų partijos sąraše buvo įrašyta tarp pirmųjų. Žiniasklaidai paskleidus skandalą apie jos ir kunigo meilę bei kartu sugyventą vaiką, rinkėjai nepanoro šios moters matyti savivaldybės taryboje ir atidavė nedaug balsų. Ir kas gali paneigti, kad skandalas nesumenkins kunigo autoriteto, nesužlugdys jo gyvenimo ir tarnystės Bažnyčiai.

Sensacijų mylėtojai, rašeivos, televizininkai, skubėdami žiniasklaidoje nušviesti būsimosios politikės ir kunigo ryšius, net nepagalvojo apie vaiko teisių apsaugą, tos mergaitės ateitį. Jinai tiek spaudoje, tiek televizijų laidose buvo įvardijama kaip katalikų kunigo dukra, visur nurodomas mergaitės amžius, taip pat motinos pavardė, vardas, netgi gyvenamoji vieta. Dabar toji mergaitė dar daug ko nesupranta ir jai dar tas pats, ką aplinkui kalba žmonės, ką rašo laikraščiai, rodo televizija. Tačiau kai jinai paaugs, apkalbų, užgauliojimų, įtarinėjimų šleifas seks iš paskos, gal net lydės visą gyvenimą. Atsiras tokių žmonių, kurie iš keršto, pavydo pašaipiai kaišios tuos laikraščius, primins televizijos laidas, gal net turės ir tų laidų vaizdo įrašus. Tiek Žurnalistų ir leidėjų etikos taisyklės, tiek Visuomenės informavimo įstatymas, tiek daugelis kitų šalies įstatymų, poįstatyminių aktų garantuoja vaikų teises, jų duomenų apsaugą, žurnalistams sudaro nemažai barjerų, užtikrinančių, kad nebūtų pažeisti nepilnamečių interesai, garbė ir orumas. Šiuo atveju savo tvirtą žodį turėtų tarti ne tiktai žurnalistų etikos inspektorius, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, bet ir vaikų teises ginančių institucijų atstovai.

Šių eilučių autorius neturi tikslo kun. G.Gudo apginti, išliaupsinti, išreikšti jam kokias nors asmenines simpatijas. Priešingai – jeigu iš tikrųjų yra taip, kaip dabar aplinkui pliauškia pikti liežuviai, nepritaria jo poelgiui. Tačiau kaip žurnalistas esu tvirtai įsitikinęs, kad jokiu būdu negali pašaliniai, tuo labiau žurnalistai, imtis teisėjų vaidmens ir, vos išgirdus kokį gandą, paskubėti nuteisti, apkaltinti. Netgi jeigu tasai žmogus yra ne tiktai paprastas „mirtingasis“, o pasiaukojęs Dievo tarnystei. Kad ir kaip būtų keista, bet kritikos smaigaliai itin dažnai ir aštriai sminga būtent į dvasininkus. Šiandien tokia kritika skirta Traupio parapijos klebonui, Dabužių ir Balelių bažnyčių ganytojui G.Gudui. O rytoj, poryt? Kas bus kitas?

Vytautas Bagdonas

Anykščių rajonas

© 2007 „XXI amžius“