|
Ak, tie mobilieji!..
Geras dalykas mobilusis telefonas! Užtat nuolat juo ir naudojamės: reikia ar nereikia skambiname draugams, pažįstamiems, giminaičiams ir pan.
Ne taip seniai važiavau maršrutiniu autobusu iš Šilalės į apskrities centrą Tauragę, esančią maždaug už trisdešimties kilometrų. Sėdėjau prie lango ir, paskendęs apmąstymuose, žvelgiau į pro autobuso langą pralekiančius laukus, sodybas
Staiga už nugaros suparpė mobilusis. Moteriškė jį išsiėmė iš rankinuko ir skardžiu balsu pradėjo: Sakai, perdaug rūgštūs išėjo? Reikėjo mažiau kopūstų dėti. Nenuplovei? Tai žioplys esi! Juk pats žinai, kad šiemet mūsų kopūstai perrūgo. Ką daryti? Ir aš galvoju, kaip man toliau gyventi su tokiu žioplu vyru! Uždėjęs dangtį, gerokai nusunk, kopūstus perkratyk į didesnį puodą, užpilk kuo daugiau vandens ir toliau virk. Aš tuoj parvažiuoju. Pažiūrėsiu, kokią marmalynę išvirei
Štai ir praturtėjau bevažiuodamas: sužinojau, kad vienos tauragiškės perrūgę kopūstai, kad ji turi žioplą vyrą, jau nekalbant apie perrūgusių kopūstų virimo paslaptis.
Kiek pavažiavus vėl užgrojomobilusis, šįkart priekyje sėdėjusio vaikinuko striukės kišenėje. Jo dėka papildžiau savo žodyną iki šiol negirdėtais žodžiais, kuriuos vaikinukas išpylė savo pašnekovui: Ble
, kur
, na
, kaip buvau nusitašęs! Kur
, neprisimenu, kurioje vietoje mano filmas nutrūko
Tas pida
po tiek daug pylė. Ar tos kur
kartu su bachūrais išėjo? Kaip šiandien skauda galvą!.. Klausyk, atmauk tuoj pat į stotį, nueisim į kokį kabaką padaryti pachmieliaus
Teko išklausyti ir kitų dviejų moteriškių pokalbius telefonu. Viena jų siuntė prakeiksmus marčiai, kad toji suėdė jos sūnaus gyvenimą, kad esanti šliundra ir su ja dar būsią susidorota
Antroji į savo mobilųjį dudeno apie savo kaimynus, juos nurenginėdama iki nuogumo, išuostinėdama visus jų gyvenimo užkaborius. Tik pati dėjosi šventąja
Kol iš Šilalės pasiekiau Tauragę, nuolat grojant, plerpiant ir čirškaujant mobiliesiems telefonams, aš ir kiti keleiviai išklausėme tiek įvairiausios informacijos, lyg būtume sėdėję prie garsiai įjungto radijo aparato.
Taigi geras dalykas tie mobilieji, bet, kai nenorint tenka išgirsti tiek svetimų asmeninių pokalbių ir dar tokių kaip šie, toji naujovė sukelia savotišką šleikštulį
Panašiai esama ne tik autobusuose, bet ir kai kuriose didmiesčių bažnyčiose. Ir nors daugelyje jų kabo ženklas su mobiliuoju telefonu, perbrauktu raudona juosta (ženklas, kad išjungtume juos), visgi jie parpia, kurkia, birbia, groja
Ir ne tik didmiesčių bažnyčiose.
Štai keletas pavyzdžių. Prasideda Suma. Kunigas švęstu vandeniu šlaksto tikinčiuosius. Iš bažnyčios vidurio skubiai į lauką iškaukši moteriškė. Kai kam tai net šypsnį sukelia, nes pamano, kad toji moteris išsigando kunigo, besiartinančio su šlakstykle rankose, arba švęsto vandens
Tačiau ji ne kunigo ir ne švęsto vandens išsigando, o paprasčiausiai, sučirškus rankinuke mobiliajam telefonui, išbėgo
asmeninių reikalų tvarkyti
Grįžo, kai jau buvo pradėtas skaityti antrasis Šventojo Rašto skaitinys
Iš šalies žiūrint atrodo, kad pats kipšiukas yra įsitaisęs tame mobiliake, kad taip ne laiku sučirškia. Ypač mėgsta čirkšti, birbti, parpti mobilieji telefonai įvairių susirinkimų, paskaitų metu, žiūrint spektaklį ir dargi pačioje įdomiausioje, svarbiausioje vietoje
Taigi reikėtų žinoti vieną elementariausią tiesą: jeigu įsigijome kokį daiktą išmokime juo naudotis. O dėl mūsų pokalbių mobiliuoju telefonu, sugebėkime taip pasikalbėti, kad pašaliniai negirdėtų mūsų šnekos turinio. Jeigu to neįmanoma padaryti perduokime mums skambinusiam žinutę arba atsiprašykime, kad šiuo metu kalbėtis negalim, nurodydami, kada tai bus įmanoma.
Atminkite, kad mobilusis telefonas ir kalbėjimo kultūra neatsiejami.
Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė
© 2007 XXI amžius
|