|
Mokykime gerumo nuo mažens
Dabar žmonės tokie pikti. Jau lyg ir normalu, kad vaikai spardo kačiuką, tampo jį už uodegos. Ir kas čia blogo, jei vaikai išdraskė paukštelių lizdą, o paukštelius išmetė! Tėvai į tai nekreipia dėmesio, nes turi kur kas svarbesnių reikalų.
Tas vaikas, kuris šiandien nuskriaudė kačiuką, ryt gali nuskriausti žmogų juk tai padaryti taip paprasta, nesudėtinga. Mačiau, kaip girtas žmogus gulėjo įvirtęs į krūmus. Paaugliai ir netgi visai nedideli vaikiukai jį spardė, tampė ir reikalavo pinigų. Gal tie vaikai į girtą žmogelį žiūrėjo lyg į priešą, pabaisą? Kodėl tėvai savo atžaloms nepaaiškina, kad šis žmogus taip pat Dievo kūrinys, jis tik suklydo ir dabar nebesugeba atsispirti tam blogiui, negali atsisakyti draugų. Jei šeimoje vaikams bus aiškinta, kalbėta, kad kiekvieną žmogų, kad ir koks jis būtų, reikia gerbti, padėti, tai tie berniukai, kad ir kokie padaužos būtų, taip nesielgtų.
Tėvai perka vaikams žaislus, kurie ir loja, ir miaukia, ir cypsi
O vaikai nori kokio nors gyvo padarėlio, bet gimdytojai nė girdėti nenori: kam namuose, kur toks ištaigingas interjeras, reikalingas koks gyvūnas? O kada vaikas niekuo nesirūpina, jis auga savanaudis, žiaurus. Taigi joks žaislas negali atstoti gyvo padarėlio. Aišku, jis sukelia papildomų rūpesčių, bet tie rūpestėliai mūsų vaikams turi būti malonūs. Kaip nuostabu, kai apie kojas glaustosi šunelis ar katinėlis, narvelyje čiulba paukšteliai
Namuose, kur yra gyvūnai, vaikai auga nuoširdūs, jautrūs. Pažiūrėkim, kas žiemą lesina paukštelius? Ogi tos šeimos, kurios myli gyvūnus.
Mamos, tėčiai, seneliai, nepirkite savo vaikučiams tokių žaislų, kurie, jūsų manymu, gali atstoti kokį gyvūnėlį. O ar kas gali atstoti mamą, tėtį? Jų niekas ir niekada neatstos. Gal tėvai per mažai skiria dėmesio vaikams, nes jie dirba, kad tik vaikai būtų viskuo aprūpinti, kad nesiskirtų nuo savo bendraamžių. Kartais, jei vaikas prasčiau apsirengęs ar neturi pinigėlių, tuoj bendraamžiai šaiposi ir apie draugystę su tokiu negali būti nė kalbos. Dažnas vaikas sako, kaip aš su tokiu vargeta galėčiau draugauti. Gėda. Jei tėvai su savo vaikais bendrautų, vaikai taip negalvotų. Mažas vaikelis guli lopšyje, o kam mamai niūniuoti lopšines, jei yra garsajuostės ir jos už ją tai padaro, kam ūgtelėjusiam vaikeliui sekti pasakėles, jei vėl tai gali padaryti įrašytas balsas. Ko dabar tik nėra pirkti! Bet nuoširdumo, meilės tikrai nenusipirksime. Gal kai kas mano, kad tos garsajuostės gerai, bet mamos balso, jos tembro niekas negali pakartoti, nes tai vienintelis mylintis žmogus.
Ir nereikia pykti ant to vaikučio, kuris nuskynė gėlės žiedą, numetė jį ir sutrypė. Pamokykim jį pasilenkti prie to žiedo, pamąstyti ir padėkoti Kūrėjui. Jei vaikui šeimoje niekas nepaaiškino, kad kaip gražu, kai gėlytės žydi, kad tuo grožiu visi džiaugiasi, nevalia gėlės žiedo be reikalo skinti, iš kur jam tai žinoti. Jei norime, kad mūsų vaikai augtų mielaširdžiai, sąžiningi, tai to ir mokykime juos nuo pat kūdikystės. Vaikas nuo mažumės turi pamilti kiekvieną žmogų, gyvūnėlį, augalėlį. Jei to neįskiepysime, iš jo žmogaus nebus. Jis paprasčiausiai bus nelaimėlis. O tokių pilni kalėjimai, ligoninės
Stenkimės, kad tokių būtų kuo mažiau.
Ieva S.
© 2007 XXI amžius
|