Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Paveldas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Degradacija

Edvardas ŠIUGŽDA

Lietuvoje jau kelis mėnesius vyksta skandalas, susijęs su VSD veikla, jos skaidrumu ir jos tyrimu Seimo Nacionaliniame saugumo ir gynybos komitete. Greta to skandalo, kaip ant ašies ar ant kamieno sukasi ir kiti įvykiai, nors ir ne tokie garsūs, tačiau maitojantys žmonių likimus. Vienas jų – tai žymaus sovietinių laikų disidento, laisvės kovos dalyvio, ilgamečio politinio kalinio A.Petrusevičiaus nuteisimas ir tą įvykį lydintis jo ir bendraminčių nepaliaujamas šmeižtas kai kurioje žiniasklaidoje. Apie vieną paskutinių, pasirodžiusį „Lietuvos ryto“ šeštadienio (2007 03 17) numeryje, kalbama šiame rašinyje.

Praėjusį šeštadienį Lietuvos piliečiai „turėjo progą“ būti sukrėsti didžiulio pavojaus, pakibusio virš jų galvų. Pasirodo, „Lietuvos rytas“ (toliau – LR), tiesiogiai iš VSD jau seniai gaunantis visą naujausią „informaciją“ apie valstybei gresiančius pavojus, atskleidė grėsmingą, pogrindyje giliai užsikonspiravusią antilietuvišką organizaciją, besirengiančią daryti, kaip ir priklauso kiekvienai pogrindžio organizacijai, valstybinį perversmą. Kaip ir būdinga šiam dienraščiui, šiurpą keliantis žurnalistinis tyrimo rašinys-atradimas „Pogrindiniam gelbėjimo komitetui – smūgis. Aršiai mėginę išlaisvinti A.Petrusevičių dešinieji nepaveikė teisėsaugos“ pasirodė pirmame puslapyje, kuriame dienraščio vadai paprastai skelbia grėsmingas žinias (dažniausiai apie kokias nors „pikantiškas“ nusikaltėlių „gyvenimo“ smulkmenas). Kokį didžiulį dėmesį LR teikė šiai antilietuviškai organizacijai demaskuoti, rodo tai, kad „žurnalistinio tyrimo“ užsakymą vykdė net trys žurnalistai, tame dienraštyje užimantys pagrindines pozicijas. Tačiau užsakyto žurnalistinio tyrimo tyrėjų ir jų šefų atskleistos organizacijos, jų vadintos tai pogrindiniu A.Petrusevičiaus išlaisvinimo komitetu, tai gelbėjimo komitetu, kuo labiau gilinantis į straipsnį, esmė tampa vis neaiškesnė. Patys tyrėjai grėsmingąjį „komitetą“ vadina tai „neoficialiu“, tai „vadinamuoju“, tada ir toks požiūris, ir straipsnyje išdėstyta medžiaga išvis paneigia tokio“komiteto“ egzistavimą.

Kaip seniai žinoma, baimės akys visada būna didelės, ir tą patvirtina daugybė istorinių pavyzdžių. Tačiau kas taip gąsdina LR vadus, darosi visai neaišku. Atidžiau paskaičius dienraštyje paskelbtas nesąmones, pamatai, kad jo žurnalistai, o tiksliau, jų šefai, senu KGB stiliumi įžūliai persekiojamą asmenį užsistojusius žmones sukišo į vieną išgalvoto komiteto maišą ir tariasi atskleidę didžiulį, valstybei pavojų gresiantį sąmokslą. Tas komitetas ir tas sąmokslas – viso labo tik kelių A.Petrusevičių gerai pažinojusių žmonių noras užtarti nekaltai puolamą ir į kalėjimą visaip kišamą Lietuvos patriotą. Taigi į tariamai antivalstybinio „komiteto“ maišą sugrūdami jo „nariai“ L.Simutis, A.Patackas, K.Mickevičius, E.Simanaitis, J.A.Katkus, A.N.Stasiškis, A.Stašaitis (pastarasis LR į sąmokslininkus įrašytas jau anksčiau) ir taip pat „prie jų prisijungęs“ (kaip sakytų chruščiovinių laikų sąmokslų atskleidėjai) R.Kupčinskas. Tai – visuomenei žinomi asmenys. Kodėl į tą vieną maišą juos visus sukišo „lietrytiečiai“? Kodėl jie, „komiteto“ nariai, lyg burtininko lazdele pamojus, padaryti sąmokslininkais? Ir kodėl į tą „gelbėjimo komiteto“ maišą LR neįtraukė N.Sadūnaitės? Tiesiog sunkiai suprantama – juk ji kaip tik penktadienį dalyvavo Apeliaciniame teisme (tą plačiai skelbė žiniasklaida). Nejaugi dėl kažkokių priežasčių duomenys iš VSD lietrytiečiams pavėlavo? O gal šįkart jiems buvo duotas nurodymas „nekliudyti“ žymiosios kovotojos už tautos ir tikinčiųjų teises okupacijos metais, neseniai savo laišku stiprokai išgąsdinusios patį Prezidentą? Galbūt – nežinomi kaip KGB, taip ir A.Pociaus vadovaujamo VSD keliai...

Visų pirma apie „komiteto“ narius galima pasakyti tai, kad visi jie (arba beveik visi) labai gerai pažįsta A.Petrusevičių, ir pažįsta žymiai geriau nei LR žurnalistai ir jų šefai – tai neabejotina. Todėl ir nieko (nebent „komrytiečius“) nestebina, kad šie žmonės susitikę (galbūt dažniausiai atsitiktinai) pakalbėdavo apie prieš A.Petrusevičių surengtą KGB laikų vertą provokaciją, kai jo pažįstamas, netgi draugas, užverbuotas VSD agentu, net daugiau kaip trejus metus įkalbinėjo jį už „gerus“ pinigus atnaujinti jo namų kolekcijoje esantį antikvarinį ginklą. Iš tų susitikimų LR „tyrėjai“ išpūtė muilo burbulą: pasinaudodami VSD teikiamomis paslaugomis (galima įtarti, kad net primokamomis), žurnalistai susekė, kad „komiteto“ nariai rinkdavosi „pokalbiams“ Karininkų ramovėje Kaune, o „konspiracinį atspalvį“ turinčius susitikimus esą rengė ir sąmokslininkų veiksmus „koordinavo“ K.Mickevičius, buvęs Antrojo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos vadovas. Taip pat A.Patacko „pastangomis“ buvo parengta publicistinė televizijos laida apie A.Petrusevičiaus gyvenimo istoriją (kažkodėl lietrytiečiai prie sąmokslininkų nepriskiria ir net nepamini tos laidos kūrėją Bartkų). Išties siaubingi „nusikaltimai“! Taip net nedidelės tiesos pasakymas apie provokacijos įžūlumą, pasikalbėjimas tarpusavyje apie laisvės kovotoją LR „tyrėjų“ ir VSD dėka padaromas sąmokslo organizavimu, pogrindinio antivalstybinio komiteto veikimu. Tokios demagogijos turėtų pavydėti žymiausieji čekistai.

Šitie kaltinimai, jų atsiradimo ir pateikimo „metodika“ išties primena ne visai senus laikus. Apie juos komjaunuoliai žurnalistai tikriausiai negirdėjo ar girdėti nenori. Panašūs kaltinimai „centrinėje“ spaudoje – „Pravdoje“, „Tiesoje“, „Komjaunimo tiesoje“ – pasirodydavo iš po nakties, kai po užgriuvusios kratos ir suėmimo ar po nuteisimo būdavo norima apjuodinti disidentą ar laisvės kovotoją. Smūgis būdavo labai tiksliai apskaičiuotas ir suplanuotas su visais „nusikaltėlio“ apibūdinimais, „nusikaltimo“ „įkalčiais“, kurie iš tiesų tebuvo reikalingi tik prieš visuomenę pasmerkti režimui neįtikusį ar prieš jį pasisakantį asmenį. Aišku, sąžinės nepraradę žmonės, pažinoję suimtąjį, dažnai pradėdavo jį ginti. Taip ir būdavo vadinamojo disidentizmo laikais: antitarybine veikla kaltinamą asmenį visada imdavosi ginti dešimtys ir šimtai žmonių, aišku, rizikuodami užsitraukti totalitarinio režimo nemalonę. Tad ir LR atskleisti „komiteto“ narių įkalčiai tėra tik paprasčiausia pagal jų (o ne komjaunuoliškai) suprantamą sąžinę noras pagelbėti gerai jų žinomam ir už jį garantuojamam nekaltam ar įžūliai provokuojamam asmeniui. Beveik visi „komiteto“ nariai – katalikai, todėl suprantama, kad jie gina neteisingai kaltinamąjį. Nuolat jau daugiau nei metus LR skleidžiamas įžeidžiantis žmonių, savo gyvenimą paskyrusių tėvynės laisvei, pravardžiavimas ultrapatriotais ir liejamas šmeižtas parodo buvusio komjaunimo laikraščio darbuotojų dvasinį nuosmukį, iš kurio jiems jau nelemta išsikapanoti, o tik skirta vis giliau kristi žemyn – tą rodo daugybė faktų. Žmones, ginančius į gudriai suregztus spąstus pakliuvusį laisvės kovotoją, patiems pajautusiems tokias pinkles ir ant savo kailio patyrusiems nelaisvės kančias, jie išvadina ultrapatriotais, t.y. pseudopatriotais ir net nusikaltėliais. Jau daugiau nei metus visaip juodindami politkalinį, šio laikraščio leidėjai siekia ne tik apšmeižti visą mūsų laisvės kovą, bet dar iš Lietuvos visuomenės padaryti pilką, apkvailintą ir abejingą masę. (Beje, dienraščiui jau seniai, matyt, irgi pagal savotišką planą, padeda kiti du bulvariniai, grynai antivalstybiniai laikraščiai, kuriuos kažkas įvardijo „Laisvu“ ir „Karštu“, išsijuosę šmeižiantys tuos pačius patriotiškai nusiteikusius žmones.)

Tad plušėk savo purve, naujoji komjaunimo pamaina. Tau rūpi ne teisybė, bet kaip galima įmantriau niekinti patriotizmą, žeminti žmogų, krikščionišką atjautą. Bet tas neišgelbės tavęs nuo degradacijos.

P.S. Šis rašinys buvo parašytas tuoj po LR „žurnalistinio tyrimo“ pasirodymo ir niekaip negalėjo atspindėti NSGK išviešintų VSD veiklos tyrimo stenogramų. O jose yra akivaizdžių įrodymų, kaip VSD vadovas slapta susitikinėdavo su kai kuriais žurnalistais ir per „Lietuvos rytą“ bei „Respubliką“ veikė visuomenės nuomonę. Kai kurių stenogramų kai kurias ištraukas spausdinsime trečiadienio numeriuose.

© 2007 „XXI amžius“