Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Vilniaus draugijos – kultūros šviesa

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas balandžio 12 dieną surengė mokslinę konferenciją „Vilniaus kultūrinis gyvenimas: draugijų reikšmė 1900-1945“. Tai jau septintoji šio instituto surengta mokslinė konferencija, skirta priminti XX a. pirmosios pusės lietuvių veiklą puoselėjant Vilniaus ir jo krašto kultūrą, mokslą, švietimą. Konferencijai temą padiktavo Vilniuje įsikūrusių ir veikusių draugijų šimto metų jubiliejai. Pati svarbiausioji – Lietuvių mokslo draugija, kurios veiklai aptarti buvo skirta visa pirmoji konferencijos sesija. Pranešimus skaitė Rimantas Miknys, Ilona Čiužauskaitė, Jonas Aničas, Nastazija Keršytė, Povilas Krikščiūnas, Romas Juzefovičius.

Idėja steigti Lietuvių mokslo draugiją (LMD) brendo dar XIX a. pabaigoje. Panaikinus spaudos draudimą, šią idėją pavyko įgyvendinti. 1905 metais Vilniuje buvo išrinktas komitetas, parengęs draugijos įstatus. 1907 m. kovo 25-ąją įvyko steigiamasis susirinkimas. Ši data ir laikoma LMD gimimo diena. Draugijos steigėjai – nusipelnę lietuvių kultūrai ir mokslui žmonės. Tai Jonas Basanavičius (1851-1927), 1905 metais iš Bulgarijos sugrįžęs į Lietuvą, net dvidešimt metų (iki mirties) pirmininkavęs LMD, redagavęs jos tęstinį leidinį „Lietuvių tauta“; tautosakininkas ir poetas M.Davainis-Silvestraitis (1849-1919); kalbininkas, redaktorius, lietuvių kalbos vadovėlių autorius Jonas Jablonskis (1860-1930); dramaturgas, teatro veikėjas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (1852-1916); visi trys broliai Vileišiai, į Vilnių persikėlę XIX a. pabaigoje: inžinierius Petras (1851-1926), dalį Rusijoje uždirbtų aukso rublių ir numizmatikos kolekciją paskyręs LMD, gydytojas Antanas (1856-1919), LMD valdybos narys ir iždininkas, teisininkas Jonas (1872-1942), LMD ir kitoms tuo metu besikuriančioms draugijoms rengęs įstatus; rašytojas, visuomenės veikėjas kun. Juozas Tumas-Vaižgantas; kalbininkas, „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimo organizatorius Kazimieras Būga (1879-1924) ir kt. LMD priklausė ir kitų tautų mokslininkai lituanistai: vokietis Adalbertas Becenbergeris (1851-1922), latvis Janis Endzelynas (1873-1961), rusas Filipas Fortunatovas (1848-1914), suomis Augustas Robertas Niemis (1869-1931) ir kt.

LMD vystė humanitarinę kryptį: rinko tautosaką, archeologinius radinius, sudarinėjo geologijos, botanikos, zoologijos eksponatų rinkinius, kaupė lituanistinę literatūrą, rankraščius, periodinius leidinius, rengė paskaitas, leido mokslines knygas, skatino tyrinėti įvairias mokslines problemas, palaikė ryšius su Kauno akademine bendruomene. Lenkų okupacijos metais mokslinius ryšius padėjo plėtoti kunigas, teologijos daktaras, kelių knygų autorius Antanas Viskantas (1877-1940), 1933-1938 ir 1940 metais vadovavęs LMD. Ši draugija taip pat rūpinosi ir švietimu, leido vadovėlius. Istorikų tvirtinimu, LMD atlikti darbai turi išliekamosios vertės: draugija davė pradžią Lietuvos mokslo akademijai.

1938 metų sausį lenkų valdžios nurodymu LMD veikla buvo sustabdyta, o po dviejų mėnesių draugija uždaryta. 1939 metais Lietuvai grąžinus Vilnių, LMD vėl pradėjo veikti. Tačiau jos veikla truko neilgai. Pirmoji bolševikų okupacija draugiją panaikino. „1941 metais jos mokslines funkcijas ir turtą perėmė LTSR MA Istorijos, Lietuvių kalbos ir literatūros institutai“, – rašo prof. Antanas Tyla.

Tais pačiais 1907 metais lenkų inteligentų pastangomis įsikūrė Vilniaus mokslo bičiulių draugija (VMBD). Ji leido mokslinę literatūrą apie Lietuvos praeitį ir kultūrą. Istorikas Bronius Makauskas pastebi: „Lietuvių mokslo draugija siekė nusikratyti sulenkėjusio LDK sluoksnio, o Vilniaus mokslo bičiulių draugija stengėsi tą palikimą išsaugoti ir konservuoti ne tik lenkiškuosius Lietuvos kultūros pradus, bet ir patį lenkiškumą“. Tarp abiejų draugijų konfrontacijos nesijautė, abi turėjo savo paskirtį. VMBD 1914 metais susijungė su Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugija, iki 1921 metų dirbo kraštotyros ir mokslo populiarinimo baruose, nuo 1922 metų – mokslinį darbą. VMBD tikslas buvo globoti ir plėtoti mokslą, tirti LDK istoriją, jos tautų etnografiją, meną, ekonomiką, gamtą, saugoti ir rinkti kultūros paminklus. Nuo 1922 metų VMBD veikė trys skyriai: filologijos, literatūros ir meno; matematikos, gamtos ir medicinos; istorijos, filosofijos ir teisės bei visuomenės mokslų. Buvo leidžiamas metraštis ir kiti tęstiniai leidiniai. Susirinkimuose perskaityti 702 pranešimai. VMBD turėjo muziejų, kuriame buvo archeologinių radinių, numizmatikos rinkinių, paveikslų. Taip pat turėjo biblioteką. VMBD ištiko toks pat likimas kaip ir LMD. Ji buvo įtraukta į LTSR MA sudėtį.

Apie „Ryto“ draugijos veiklą konferencijoje kalbėjo dr. Aldonos Vasiliauskienės parengti Vilniaus pedagoginio universiteto magistrantai Rasa Koreniauskaitė, Jurgita Zalogienė ir Eugenijus Zaloga. „Ryto“ draugija Vilniaus krašte veikė 1912-1938 metais. Ji įkurta Jono Basanavičiaus, Liudo Giros, Antano Vileišio, Juozo Kairiūkščio rūpesčiu. Iki Pirmojo pasaulinio karo „Rytas“ Vilniaus gubernijoje turėjo apie 40 skyrių, keletą pradinių mokyklų. Per karą draugija uždaryta. Vėliau leista veikti jos centrui. 1915 metais „Ryto“ valdyba Vilniuje įsteigė pedagoginius kursus, vėliau perorganizuotus į mokytojų seminariją, kuri veikė iki 1927 metų. 1915-aisiais „Rytas“ perėmė Vilniuje įsteigtus gimnazijos kursus, iš kurių išaugo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija. 1918 metais „Rytas“ pradėjo rengti mokytojų vasaros kursus, Švenčionyse padėjo įsteigti lietuvišką gimnaziją. Lenkijai okupavus Vilnių ir jo kraštą, „Ryto“ veikla buvo varžoma. 1927 metais uždaryta Vilniaus mokytojų seminarija ir 50 „Ryto“ išlaikomų pradinių mokyklų. Jų vietoje draugija steigė skaityklas ir bibliotekas. Taigi „Rytas“ daug nuveikė organizuodamas švietimą okupuotame Vilniaus krašte. Daugiau nei dešimt metų „Ryto“ draugijai pirmininkavo kunigas, Vilniaus kunigų seminarijos profesorius, daugelio leidinių redaktorius Petras Kraujalis (1882-1933). Jis visomis išgalėmis priešinosi Vilniaus krašto lenkinimui, kovojo prieš lietuviškų mokyklų uždarymą. Ne kartą už tai lenkų valdžios buvo suimtas ir kalintas.

1907 metais įsikūrė Lietuvių dailės draugija (LDD). Jos steigėjai – Petras Rimša, Antanas Žmuidzinavičius, Antanas Jaroševičius. 1907-1914 metais draugija Vilniuje surengė aštuonias dailės parodas. 1911 metais ji surengė M.K.Čiurlionio pomirtines dailės parodas Vilniuje ir Kaune, 1912 metais – Peterburge. Draugija surinko apie du tūkstančius liaudies dailės kūrinių. M.K.Čiurlionio iniciatyva 1908 metais prie LDD įkurtas muzikos fondas. LDD kartu su Lietuvių mokslo draugija iškėlė Tautos namų statybos idėją. Pirmasis pasaulinis karas nutraukė jos veiklą. 1926 metais LDD atnaujinta Kaune.

Alma Lapinskienė papasakojo apie Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugiją, veikusią 1932-1940 metais Vilniuje. Tai kultūrinė organizacija, rengusi vaidinimus, koncertus, paskaitas, propagavusi lietuvišką dailę ir literatūrą lenkų okupuotame Vilniuje. Draugija globojo „Vaidilos“ teatrą, išleido Onos Maciūtės poezijos rinkinį „Žiburiai pelkėse“ (1938), straipsnių ir eilėraščių rinkinį „Menas ir literatūra“ (1934). Draugija paramos gaudavo iš Amerikoje gyvenančių lietuvių. 1939 metais joje buvo apie 60 narių. Draugijai vadovavo kun. Antanas Viskantas.

1907 metais veiklą pradėjo keletas žydų kultūros draugijų (pranešėjas Izraelis Lempertas), taip pat Karaimų literatūros ir istorijos mylėtojų draugija (pranešėja Halina Kobeckaitė).

Apžvelgtos draugijos ir jų veikla rodo visuomenės aktyvumą XX a. pradžioje. Aktyvus kultūrinis gyvenimas brandino politinę mintį, norą būti nepriklausomiems.

© 2007 „XXI amžius“