Kaip
per išpažintį
Marija MACIJAUSKIENĖ
|
Trys Maironio namų sergėtojai.
Iš kairės į dešinę ketvirtoji
šio muziejaus direktorė Marija
Macijauskienė, pirmasis direktorius
Bernardas Brazdžionis ir dabartinė
Maironio lietuvių literatūros
muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė
|
Dažnai iš valdininkų lūpų išgirstame tokias frazes:
kam mums reikia tiek daug muziejų ar bibliotekų už patalpas mokėk,
jas remontuok
Užtenka miestui ar rajonui ir vienos bibliotekos,
o jau muziejus, ypač memorialinius, prisiminus, valdininkams pagaugai
per nugarą nueina. Kas tas Kazimieras Būga, Juozas Tumas-Vaižgantas,
dar ne visi, deja, žino.
Kodėl taip rūsčiai prabilau? Tuos žodžius reikėjo
ir reikia pasakyti, nes balandžio 27-ąją suėjo 30 metų, kai Maironio
rūmas, tuomet vadintas LTSR literatūros muziejumi, su keliais filialais,
išbarstytais po Lietuvą, ir išpuoselėtu kiemu su priešais iškilusia
Gedimino Jokūbonio skulptūra Maironiui, buvo patikėti lankytojui.
Dabartiniam muziejaus lankytojui atrodo, kad pastato atgimimui buvo
siuvami kvarbatkiniai marškinėliai, kad ideologinio darbo tikrintojai
jo su išskėstomis rankomis ir laukė, kad šio muziejaus kelias į
gyvenimą buvo rožėmis klotas
Esu to meto liudininkė, todėl, manau,
privalau pasakyti visą tiesą (beje, dėl vietos stokos bus tik vos
vos prisiliesta prie
jos).
|
Dėkingumu
širdis prabyla
Matas Lukoševičius
Pavasaris. Jis į mūsų kraštą ir širdis atkeliavo
ne vien su gležna, lyg permatoma žaluma, pienių šypsenom, paukščių
čiulbesiu ir saulės skraiste, bet į daugelio krūtines įplasnojo
įstabiais muzikos garsais ir pakylėjančia poezija. Mat paskutinįjį
balandžio sekmadienį šimtus klausytojų į Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos)
bažnyčią sukvietė pavasariškas sakralinės muzikos ir poezijos koncertas
Dėkingumu širdis prabyla. Neužteko klauptų ir suolų daugeliui
teko pagarbiai stovėti daugiau nei pusantros valandos.
|