Atnaujintas 2007 gegužės 16 d.
Nr.37
(1534)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Estai – teisūs! Juos privalome palaikyti

Civilizuotos šalys tiek savo, tiek priešo kariams stato vienodus paminklus. Antai Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje vokiečių įrengtose kapinėse stovi vienodi kryželiai vokiečių ir rusų kariams su atitinkamais įrašais, yra broliškų kapų, kur, kaip byloja užrašai, vienoje duobėje palaidoti vokiečių ir rusų kariai. Kovose su lenkais žuvusius lenkų karius lietuviai laidojo su pagarbos ženklais, jiems statydino vienodus atminimo paminklus, kaip ir savo kariams. Kitų šalių karių kapines paprastai prižiūri valstybės, kurių teritorijoje tos kapinės įrengtos.


Dėl valstybinės kalbos vartojimo, vardų bei pavardžių rašymo

Kreipimasis į Prezidentą, Seimą, Ministrą Pirmininką, švietimo ir mokslo ministrę

Jau XVI a. antrojoje pusėje Mikalojus Daukša, nurodydamas gimtosios kalbos reikšmę, ragino ją vartoti visose gyvenimo srityse. Tačiau nutautėję tautiečiai dažnai šio raginimo nepaisė, pasirinkdami iš svetur atkeliavusią „iškilesnę“ kalbą, vartodami ją ir skatindami kitus ją vartoti savo valdose. Lietuvių kalba buvo slopinama bei darkoma mūsų kraštą okupavusių atėjūnų. Šiandien taip pat skaudu matyti jau pripažintos mūsų valstybinės kalbos dažną ignoravimą, jos nepaisymą.


Įteisinta apgavystė

Kai į savivaldybių tarybas išrinkti piliečiai atsisako savo mandatų, lieka apgauti rinkėjai. Kaip jiems jaustis? Ogi taip, kaip ir tuo atveju, kai perki išsirinktą prekę, o tau įbruka kitą, kurios nenori ar tau nereikia. Tai įstatymiškai įteisintas rinkėjų apgaudinėjimas. Aktyvioje pilietinėje visuomenėje tokie dalykai būtų visiškai nepriimtini. Kadangi Lietuvoje didelė visuomenės dalis dar tebėra sovietinio mentaliteto, tokia aiški apgavystė praeina patyliukais: pamurmama, pakeiksnojama valdžia, atsiradęs kartėlis nuryjamas. Ir – tyla.


Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos viešas pareiškimas dėl Nemuno pusiasalio Kaune išsaugojimo

Kelerius metus nerimsta diskusijos dėl sporto arenos statybos Nemuno pusiasalyje Kaune. Nors ši statyba oficialiai pripažinta nacionaline, parengti šalies ir užsienio autorių kolektyvų techniniai projektai, užsukta galinga propagandos mašina, bet galutiniai susitarimai vis dar stringa, nes nenormaliai išaugo statybos kaina. O visuomenei tenka brangiai mokėti visuomet, kai nesiskaitoma su gamta ir miesto planavimo principais.


Smėlio „pardavėjų“ fantazijos...

Gerai pagalvojus, naujųjų laikų dvarponiams, ypač augusiems „po TSKP ženklu“, Palangos paplūdimių „pamaitinimas smėliu“ yra tokia pati pelninga „aukso gysla“, kaip ir naftos išgavimas: atvežei – pavertei – audra nuplovė – pinigai liko.


Ar tokiu keliu einame?

Gamta pavasariop. Žmonės taip pat. Sunku nusėdėti vienoje vietoje, kai saulė spigina, tad judesys jaučiamas ne tik gatvėse, bet ir politikoje. Tik koks tas judėjimas? Ar, kaip toje dainoje, „paėmę kardą, arklą, lyrą“, einame „Lietuvos keliu“?


Kairė ir dešinė

Žmogus turi dvi rankas. Viena jų kairė, o kita – dešinė. Kiekvienas šalies pilietis tvirtai turi žinoti, ką veikia dešinė ir ką dirba kairė. Todėl demokratiniame pasaulyje ir krašto valdyme turi būti dvi stiprios politinės jėgos: kairė ir dešinė. Gaila, kad mūsų krašto Konstitucijoje įtvirtinta daugiapartinė šalies valdymo sistema. Kur kas paprasčiau būtų dvipartinis valdymo principas.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija