Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Visuomenė, nepripažįstanti Dievo, nesugeba susikurti vieningos moralinių vertybių sistemos

Popiežius Benediktas XVI Brazilijoje AFP nuotrauka

Svarbiausias popiežiaus Benedikto XVI gegužės 9-13 dienomis Brazilijoje vykusios šeštosios apaštališkosios kelionės į užsienį įvykis buvo Aparesidos šventovės konferencijų salėje vykusi sekmadienį atidarytos penktosios Lotynų Amerikos ir Karibų vyskupų generalinės konferencijos inauguracinė sesija. Visi konferencijos dalyviai, atstovaujantys 22 nacionalinėms ir regioninėms vyskupų konferencijoms, klausėsi popiežiaus Benedikto XVI kalbos, kurioje jis apžvelgė dabartinę Pietų Amerikos šalių bažnytinio gyvenimo situaciją, taip pat jos socialinius aspektus, ir įvesdino į pačios konferencijos darbus, kurie Aparesidoje vyks iki gegužės pabaigos.

Kaip per išpažintį…

Marija MACIJAUSKIENĖ

Trys Maironio namų sergėtojai. Iš kairės į dešinę – ketvirtoji šio muziejaus direktorė Marija Macijauskienė, pirmasis direktorius Bernardas Brazdžionis ir dabartinė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė

Dažnai iš valdininkų lūpų išgirstame tokias frazes: kam mums reikia tiek daug muziejų ar bibliotekų – už patalpas mokėk, jas remontuok… Užtenka miestui ar rajonui ir vienos bibliotekos, o jau muziejus, ypač memorialinius, prisiminus, valdininkams pagaugai per nugarą nueina. Kas tas Kazimieras Būga, Juozas Tumas-Vaižgantas, dar ne visi, deja, žino.

Kodėl taip rūsčiai prabilau? Tuos žodžius reikėjo ir reikia pasakyti, nes balandžio 27-ąją suėjo 30 metų, kai Maironio rūmas, tuomet vadintas LTSR literatūros muziejumi, su keliais filialais, išbarstytais po Lietuvą, ir išpuoselėtu kiemu su priešais iškilusia Gedimino Jokūbonio skulptūra Maironiui, buvo patikėti lankytojui. Dabartiniam muziejaus lankytojui atrodo, kad pastato atgimimui buvo siuvami „kvarbatkiniai marškinėliai“, kad ideologinio darbo tikrintojai jo su išskėstomis rankomis ir laukė, kad šio muziejaus kelias į gyvenimą buvo rožėmis klotas… Esu to meto liudininkė, todėl, manau, privalau pasakyti visą tiesą (beje, dėl vietos stokos bus tik vos vos prisiliesta prie jos).

Etnografiniai vaizdai, 2

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Kryžius – krikščioniško tikėjimo simbolis, Kristaus mirties vieta, pagarbos ženklas, vilties ir kančios atributas Algimanto ŽIŽIŪNO ir Artūro ŠULCO nuotraukos

Kryžius

Jeigu Lietuvos kryždirbystė buvo įtraukta į Pasaulio dvasinio paveldo sąrašą, vadinasi, tuo reikia ne tiktai didžiuotis, bet ir išsaugoti šią unikaliausią tautos tradiciją.

Niekur nerasime Lietuvoje kaimo, kuriame neišvystume kryžiaus – pakelėje, sodyboje, kryžkelėje, kieme, prie upelio. Tai itin sava ir savita, savaiminga ir unikalu.

Kryžius – krikščioniško tikėjimo simbolis, Kristaus mirties vieta, pagarbos ženklas, vilties ir kančios atributas. Malda, apeiga, valgis, kelionė, gimtis ir mirtis – visa pažymima šiuo amžinybės ir gyvybės išsaugos ženklu.

Į pogrindį nuvedė Tėvynės meilė

Benjaminas ŽULYS

Knygos „Prašiau sušaudyti“ viršelis

Apsisprendė iš karto

Daug žmonių nugyvena ramiai, taikiai, be didesnių poslinkių ar sukrėtimų. Tai nėra blogai ar peiktina, svarbu, kad tas žmogus paisytų doros, žmoniškumo principų, pagal savo galias padėtų kitam. O yra žmonių, kurių vieno gyvenimo užtektų keliems, kuriame telpa džiaugsmas, skausmas dėl kitų ir savęs, ieškojimai, siekiai, pakilus žvilgsnis į amžinybę. Ir šiuose verpetuose išsaugojama dora, tikėjimas, dvasingumas, pasiaukojimas savo tėvynei, šeimai. Tokiam žmogui nėra lengva, veikiau priešingai – kelias būna akmenuotas, be poilsio stotelių, užtat tiesus, be užuolankų.

Erozija

Petras KATINAS

Buvo sunku patikėti savo akimis ir girdėti ausimis, kai iš Nacionalinės televizijos „Spaudos klubo“ studijos neapykantos perkreiptu veidu „Komjaunimo tiesos“, atsiprašau, „Lietuvos ryto“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas R.Valatka švaistėsi kaltinimais Tėvynės sąjungai ir jos lyderiams. Nuo tokių žodžių patenkintas markstėsi ir minėtos laidos vedėjas, „elito“ balių, puotų bei vakarėlių liūtas A.Siaurusevičius. R.Valatka leido suprasti, kad tiktai tie landsbergininkai sumanė iš valdžios išvaryti žmogų, kuris tiek daug padarė, jog iš Lietuvos, bent jau kol kas, pradingo V.Uspaskichas ir buvo atsikratyta tapšnotoju R.Paksu.