|
Erozija
Petras KATINAS
Buvo sunku patikėti savo akimis ir girdėti ausimis, kai iš Nacionalinės televizijos Spaudos klubo studijos neapykantos perkreiptu veidu Komjaunimo tiesos, atsiprašau, Lietuvos ryto vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas R.Valatka švaistėsi kaltinimais Tėvynės sąjungai ir jos lyderiams. Nuo tokių žodžių patenkintas markstėsi ir minėtos laidos vedėjas, elito balių, puotų bei vakarėlių liūtas A.Siaurusevičius. R.Valatka leido suprasti, kad tiktai tie landsbergininkai sumanė iš valdžios išvaryti žmogų, kuris tiek daug padarė, jog iš Lietuvos, bent jau kol kas, pradingo V.Uspaskichas ir buvo atsikratyta tapšnotoju R.Paksu. O tas žmogus, aišku, Prezidentūros ir kitokio elito numylėtinis vis dar VSD šefas A.Pocius. Nesvarbu, kad Seimas didele balsų dauguma pritarė vos išstenėtam antrajam Prezidento dekretui dėl šio susikompromitavusio KGB rezervininko (labai lojalaus Lietuvai, anot Prezidento) atleidimo. Juk svarbiausia ne tai, ką tas elitas pasodins į šio apsimelavusio ir į nieką dėmesio nekreipiančio aukšto pareigūno vietą: jauniausiąjį generolą, buvusį sovietinį milicininką ar buvusio Prezidento, dabar Premjero padarytą to paties pilkojo kardinolo A.Januškos bičiulį, dabar ambasadoriaujantį Lenkijoje. Svarbu, kad būtų iš to paties grupės draugų rato. Na, o dėl to, kad šis dienraštis ir jo bosai užėmė tokią poziciją dėl VSD veiklos, ypač paslaptingai žuvus buvusiam VSD pulkininkui V.Pociūnui, neverta net diskutuoti. Pozicija aiški jokiu būdu neleisti stiprėti patriotinėms jėgoms: buvusi Komjaunimo tiesa daro tai, ką darydavo ir anksčiau dirba ranka rankon su partija ir KGB.
Mat vos Tėvynės sąjungai paskelbus apie raginimą imtis priemonių, sumažinant Rusijos įtaką Lietuvoje vykstantiems politiniams procesams ir pateikus TS atstovų parengtą Rusijos sulaikymo strategiją, sukeltas didelis triukšmas. Viename šių pasiūlymų punkte yra siūlymas apsvarstyti galimybę, kad Prezidentas būtų renkamas parlamente, o ne visuotiniuose rinkimuose, nes per bet kokio lygio rinkimus Maskva deda visas pastangas prastumti savo kandidatus. Tą ypač matome dabartiniame Seime. Todėl vienu atveju galima net sutikti su Tėvynės sąjungos kritikais, jog nesunku įsivaizduoti, kokį Prezidentą išsirinktų šios sudėties Seimas. Tačiau negi į mūsų parlamentą ir toliau bus renkama tokia publika?! Juk žmonės, netgi visiškai nupilietinti, gal pagaliau atsipeikės ir suvoks, kad šiuo metu Rusijos pavojus nepaprastai didelis ir bet kada gali virsti realybe. Rusų siautėjimas Estijoje aiškiai parodė, kad tai ne vietinių kolonistų ir ne vienerius metus toje terpėje augintos ir puoselėtos penktosios kolonos parengiamasis darbas kur kas didesnėms provokacijoms, kurios laukia jau visai netolimoje ateityje. Pakanka tik paklausyti Maskvos televizijų transliuojamų rusų nacionalistų šnekų ir šūkių, kuriuos jie skelbia Taline. Vien tai, kad nuolat primenama, jog pagaliau atėjo metas pribaigti Estijos, Latvijos ir Lietuvos fašistus, labai daug ką pasako. Visiškai suprantama, kodėl užsipuolama Tėvynės sąjungos paskelbta Rusijos sulaikymo strategijos idėja. Ištraukiant iš jos kaip pagrindinį pasiūlymą, jog Prezidentas galėtų būti renkamas parlamente, visiškai nekomentuojant kur kas svarbesnių motyvų dėl Rusijos agresyvios politikos ir jos keliamos grėsmės. Stengiamasi nuteikti visuomenę, kad tas pavojus yra landsbergininkų išsigalvojimas. Štai jau kitą dieną nepriklausomi dienraščiai sumirgėjo antraštėmis: Baimės didelės akys ir panašiomis. Tai irgi nieko nuostabaus. Lietuvoje penktoji kolona irgi nesnaudžia, tiktai savo juodą darbą vykdo ne taip grubiai ir agresyviai kaip Estijoje. Matyt, pasirinkta tokia Kremliaus strategija. O tai, kad toms rusiškoms ir prorusiškoms jėgoms Baltijos valstybėse diriguojama iš vieno centro, niekas paneigti negali. Jau vien tai, kad, minint vadinamąją pergalės dieną, į Baltijos šalis buvo atgabentos Georgijaus juostelių siuntos, kurias dalijo kaip pergalės simbolį, daug ką pasako. Ir ne tos 1945 metų pergalės prieš Vokietiją, o prieš būsimos prieš Pribaltikos nacionalistus. Tam nereikia jokių specialiųjų tarnybų tyrimų. Vien paskutinieji Rusijos ambasadoriaus Estijoje ar Rusijos ambasadoriaus Lietuvoje B.Cepovo bei jo kolegos iš Baltarusijos V.Dražino kalbos viską pasako, iš kur plaukia revanšo ir istorinių teritorijų susigrąžinimo veiksmų instrukcijos.
Apskritai gegužės 9-oji mūsų sostinėje atrodė labai nekaip. Į Antakalnio kapines plaukė sovietinėmis uniformomis iki pilvų medaliai ir ordinais apsikarstę Antrojo pasaulinio karo veteranai, dėl kurių dalyvavimo tame kare dar galima ir suabejoti. Juk dar B.Jelcino laikais Rusijos laikraščiuose buvo rašoma, kad tie tikrieji frontininkai, kurie dar buvo likę, jau seniai išėję iš šio pasaulio, o liko tik tie, kurie parako net neuostė. Nebent tada, kai naikino okupuotų šalių žmones, netgi savo tėvynainius, t.y. visokie SMERŠo ir NKVD dalinių smogikai. Negalima pamiršti, kad tarybų Lietuvoje netgi stribai, kurių gaujos buvo sudarytos iš visokių atmatų, buvo prilyginti didžiojo tėvynės karo dalyviams! Kaip šiomis dienomis rašė rašytoja Renata Šerelytė, tos stribų gaujos buvo sudarytos iš visuomenės autsaiderių mušeikų, tinginių, girtuoklių ir t.t. Rašytoja atkreipė dėmesį, kad ir šiandien Lietuvoje tokių lūzerių atsirastų pakankamai jie pasirengę išeiti į gatves su raudonomis vėliavomis ir Stalino portretais. Išeitų tam, kad pirmiausia daužytų parduotuvių vitrinas ir grobtų ne tik brangius gėrimus, bet ir viską, kas pakliūtų po ranka. Taline tai matėme akivaizdžiai. Be to, šiems lūzeriams pamaloninti ir pakurstyti nežinia kieno inicijuoti verslininkai gamina ir reklamuoja per visas žiniasklaidas tarybines dešras, tarybinius batonus. Esą tik jie be jokių priemaišų pagaminti iš tikros mėsos ar pirmarūšių miltų
O tai, pasirodo, buvo tiktai okupacijos metais. Iš to paties propagandinio okupacinio šiukšlyno ištraukiami ir marškinėliai su užrašais SSRS ar komunistinės Kubos didvyrio Če Gevaros portretais.
Negalima pamiršti ir to, kad imperinę politiką pradėjęs vykdyti Kremlius, be panašaus plauko liumpenų ir politinių debilų, savo šovinistinėmis ambicijomis siekia užkrėsti jaunimą. Juk į Vilniaus Antakalnio kapines pašlovinti nugalėtojų ir išvaduotojų, be ištikimiausio bolševiko Mykolo Burokevičiaus ir liūdnai pagarsėjusios buvusios Jedinstvos vado Valerijaus Ivanovo, buvo atvežti sostinės rusiškų mokyklų moksleiviai ir net darželinukai. Tai irgi V.Putino ir jo kagėbistinio štabo parengto plano dalis suburti liaudį, užkrėsti tą susikūrusiųjų terpę šovinistine retorika.
Dabar, praėjus didžiojo tėvynės karo minėjimams, mūsų policijos pareigūnai džiaugiasi, kad nei Vilniuje, nei Kaune prie paminklų išvaduotojams neįvyko nieko panašaus, kas vyksta Taline. Bet tas džiaugsmas gerokai per ankstyvas. Tų rusakalbių skaičius Lietuvoje, netgi pridėjus Vilnijos krašto Voldemaro Tomaševskio autonomininkus, pakankamai negausus, palyginus juos su Estijos ir Latvijos kolonistais. Tačiau negalima pamiršti, kad vis labiau pučiasi tvarkos ir teisingumo kontingentas. Neatsitiktinai paksininkai ir Staliną mačiusio anūkas sukirto rankomis su vos ne naujuoju Želigovskiu pasiskelbusiu V.Tomaševskiu. Jiems jau maža nuo Lietuvos faktiškai atskirtų Vilniaus ir Šalčininkų rajonų. Jie rengiasi kontroliuoti ir sostinę. Ir ne tiktai rengiasi, bet ir daro neva susirūpinę tautinėmis mažumomis. Ir kodėl gi to nedaryti, jeigu Lietuvos politinė sistema apimta vis didėjančios erozijos? Tai rodo buvusio Seimo pirmininko A.Paulausko ir jo merdinčios frakcijos pareiškimas, kad Tėvynės sąjungos iškeltą Rusijos sulaikymo strategiją, tarp jų ir pasiūlymą svarstyti Prezidento rinkimus Seime, pavadino kėsinimusi į demokratiją. Nuo kada gi tokie kaip A.Paulauskas tapo demokratijos gynėjais? Gal geriau A.Paulauskas ar Lietuvos rytas atsakytų, kaip čia gali atsitikti, kad VSD vadovas A.Pocius atvirai išsityčiojo iš viso Seimo, t.y. kad ir kokios ten būtų, bet tautos rinktos institucijos, neatvykdamas į Seimo posėdį, kai buvo svarstomas jo atleidimo klausimas. Matyti, kad už VSD boso stovi nežinomos labai aukštos struktūros. Aišku, jos ne Lietuvoje.
© 2007 XXI amžius
|