Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Į pogrindį nuvedė Tėvynės meilė

Benjaminas ŽULYS

Knygos „Prašiau sušaudyti“ viršelis

Apsisprendė iš karto

Daug žmonių nugyvena ramiai, taikiai, be didesnių poslinkių ar sukrėtimų. Tai nėra blogai ar peiktina, svarbu, kad tas žmogus paisytų doros, žmoniškumo principų, pagal savo galias padėtų kitam. O yra žmonių, kurių vieno gyvenimo užtektų keliems, kuriame telpa džiaugsmas, skausmas dėl kitų ir savęs, ieškojimai, siekiai, pakilus žvilgsnis į amžinybę. Ir šiuose verpetuose išsaugojama dora, tikėjimas, dvasingumas, pasiaukojimas savo tėvynei, šeimai. Tokiam žmogui nėra lengva, veikiau priešingai – kelias būna akmenuotas, be poilsio stotelių, užtat tiesus, be užuolankų.

Taip galima pasakyti apie rašytoją, žurnalistą, dramaturgą, buvusį rezistentą Vladislovą Telksnį. Neseniai išėjo jo nemažos apimties knyga „Prašiau sušaudyti“. Šioje išplėstinėje autobiografinėje apysakoje pasakojama apie jaunuolio ryžtą, kelią į mokslą, jo visuomeninę patriotinę veiklą, kai kurias neįgyvendintas svajones, skaudžius lemties smūgius, tekusius jaunam žmogui, patyrusiam tragišką pirmą bolševikų okupaciją. Knygoje iškyla žymios mūsų tautos asmenybės, draugų rezistentų paveikslai. Sukrečia autoriaus kančios saugume ir kalėjime pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, išsilaisvinimas karo pabaigoje, Birželio sukilimas. Taip pat labai pavojingas vokiečių okupacijos metais pogrindinės spaudos darbas, areštas ir kalinimas Štuthofo koncentracijos mirties lageryje.

Nemažą knygos dalį autorius paskyrė savo jaunystei, bendraminčiams, bendradarbiams. Tai buvo tarsi tolesnės brandos ir sąmoningo požiūrio į lietuvybę, tautiškumą, patriotizmą formavimosi laikotarpis. Vladislovas, jo artimi bičiuliai svarstė sovietų reikalavimus į Lietuvą įsileisti 20 tūkst. rusų karių. Tai Lietuvos nepriklausomybės mirtis, kalbėjo jaunuoliai. Pasipriešinti tam galima ir reikia. Jei ne dabar, tada niekad. Dabar esąs pats laikas organizuotis darbui pogrindyje, vėliau to padaryti nebus galima. „Esame bendraminčiai, ateitininkai... Laukia sunkus darbas, pilnas pavojų... Turime sukelti visatautinį pasipriešinimą klastingam okupantui. Jau dabar reikia žmones informuoti, kad jie žinotų, su kokiu baisiu priešu turime reikalą. Visa tauta turi išlaikyti dvasinę rezistenciją, apginti kultūrą, kalbą ir Lietuvos Nepriklausomybę“, – kalbėjo Povilas Malinauskas. Grupė jaunuolių prisiekė kovoti su okupantu, nesigailint net savo gyvybės. Pogrindininkai ima leisti atsišaukimus. Juose – aktualios to meto temos. Drauge su Vladislovu bendraminčiai Kazimieras Grigalavičius, Kazys Ambrozaitis, Aloyzas Mickevičius, Kostas Šipkauskas organizavo, rašė, platino. Vėliau – laikraštis „Laisvoji Lietuva“, kuris buvo platinamas ne vien Kaune, bet ir Prienuose, Raseiniuose, Ukmergėje, pasiekė net Berlyną.

Bet patriotai jaunuoliai tuomet dar nesuvokė okupantų atsivežtos Sovietų Sąjungoje ištobulintos sekimo sistemos, nejautė, kad kiekvienas įtartinas žingsnis yra sekamas gatvėje, iš svetimų butų, net bažnyčioje. Todėl vieną dieną Vladas, kaip paprastai jį vadindavo draugai, sovietinių saugumiečių buvo suimtas. Prasidėjo kančių dienos ir naktys saugumo rūmuose Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto kampe. Vladas neišduoda savo draugų, bendražygių. Į reikalavimus pasakyti jų pavardes, nes kulka jau paruošta, jis atsako: „Tai šaudykit. Nieko nelaukę šaudykit“. Tardytojas Lovkovas siunta. Jis Vladą muša, spardo, gesina nuorūką į jo kaktą, toliau kankina, savo įniršį paskanindamas šlykščiais rusiškais keiksmais. Atsineša guminę lazdą, ja muša. Vladas ima šaukti, kad ir kiti kaliniai išgirstų, jog yra kankinamas, bet kankintojai užkemša jo burną skarmalu.Vėl smūgiai iki sąmonės netekimo, iš nosies, burnos teka kraujas. Tardytojui trumpam išėjus, parsidavėlis vertėjas V.Baronas kalbina Vladą viską pasakyti, nes jie išraus liežuvį, pjūklu nupjaus kojas – matyt, jis neblogai žinojo sovietų kankinimų metodus. Vėliau kitas prižiūrėtojas Vladui paaiškina, kad jie moka mušti ir neužmušti, jie baigę specialius mokslus. Kad ir neužmuš, bet padarys luošiu, ir jis nusprogsiąs kur nors Sibiro patvoryje.

Tardymai, grasinimai, kankinimai tęsėsi toliau, tik keitėsi tardytojai, įvairavo tardymo metodai ir priemonės. Net ir tokiomis aplinkybėmis į kagėbistų grasinimus paleisti žarnas, išsukti rankas ir kojas Vladas drįso jiems rėžti į akis: „Šaudykit... Aš mirti nebijau“.

Po pusantro mėnesio kančių saugumo kamerose, V.Telksnys ir kiti „protivniki naroda“ pervežami į kalėjimą. Čia jis susipažįsta su vienuoliu kunigu Augustinu Dirvele. Šis perspėja Vladą, kaip reikia elgtis kalėjime, būti atsargiam, niekam neatvirauti. Kunigas kameroje netgi aukojo šv. Mišias, mažyčiai džiovintos duonos gabalėliai virsdavo šv. Komunija. Kun. A.Dirvelė nutarė badauti, vėliau, po grasinimų, visiškai išsekintas medicinos punkte buvo maitinamas prievarta.Tolesnio šio žmogaus likimo Vladas nežino. Jis niekad nepamiršo maldos, nuolat kreipėsi į Aukščiausiąjį, kad Jis palengvintų jo ir visų čia esančiųjų kančias.

Kankinimai tęsėsi ir kalėjime. Tardė tie patys ir kiti tardytojai, uoliai dirbo vertėjas.

Vienus okupantus pakeitė kiti

Bet štai vieną birželio pabaigos pavakarę kalėjimas sujudo. Sargybiniai išbėgiojo, kelias į laisvę liko atviras. Visi suprato – prasidėjo karas, rusų okupacijai atėjo galas. Į gatves išėjo tūkstančiai kalinių, dabar – jau buvusių. Gal prie vokiečio bus geriau? Ir lietuviai patriotai nieko nelaukia, kuria savo valdžią. Prasideda Birželio sukilimas, kuriame aktyviai dalyvauja ir Vladislovas. Užėjus vokiečiams, jis su bendraminčiais P.Malinausku, K.Grigalavičiumi eina į pogrindį ir ima leisti laikraštį „Į laisvę“. Dirbti teko sunkiomis sąlygomis, laikraštis buvo leidžiamas 10 tūkst. egzempliorių tiražu du tris kartus per mėnesį. Jame buvo nušviečiama tikroji padėtis Lietuvoje, vokiečių okupantų piktadarybės, klastingi siūlymai Lietuvos žmonėms. Netgi jei reikėjo visuomenę skubiai informuoti aktualiu klausimu, buvo leidžiamos ekstra laidos, pavyzdžiui, „Mobilizacija ir kas toliau“ ir kt. Laikraštis buvo populiarus, jo tiražas augo, o kai kuriuose miestuose tekstai būdavo perspausdinami rotatoriumi ir platinami toliau. Kai kurie numeriai pasiekdavo Kauno kalėjimą, Berlyną. Dirbdamas pogrindyje, Vladislovas rizikavo ne vien savo laisve, gyvybe, bet tuomet savo dar jaunos šeimos gerove bei laisve, nors savo žmonai Danutei apie šią veiklą nė žodžiu neužsiminė. Bet ji tikriausiai viską suprato.

O ta nelemtoji valanda atėjo. V.Telksnys drauge su kitais „Į laisvę“ leidėjais bei platintojais suimamas ir ištremiamas Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur krematoriumas dirbo visą parą. Kankinimai, mušimas lazdomis, badas, nuvertinimas iki nužmoginto padaro kėlė realią mintį, kad nuo mirties juos gali išgelbėti tik stebuklas. Tiesa, Vladislovą gelbėdavo Danutės siunčiami maisto produktų siuntiniai. Ir nors dalį jų nugvelbdavo vietos vagišiai, šiek tiek dar likdavo. (Apie kančias Štuthofe V.Telksnys rašė savo knygoje „Kamino šešėlyje“.)

Ir stebuklas įvyko. Po dešimties mėnesių konclageryje grupę kalinių, tarp jų ir Vladislovą, paleido į laisvę. Neįtikėtina, bet tai įvyko.

Gal kai kam gali kilti klausimas: kodėl iš mirties stovyklos buvo paleisti šie kaliniai? Nors autorius knygoje „Prašiau sušaudyti“ to neaiškina ir nekomentuoja, bet galima manyti, kad čia įsikišo Dievo valia. Vladas nuo jaunų dienų buvo pamaldus, tvirtai tikintis, sunkiomis valandomis jis maldoje kreipdavosi į Aukščiausiąjį, ir Jis ištiesdavo pagalbos ranką. Bet kodėl žuvo daug tikinčiųjų, o Vladui buvo lemta gyventi, apie tai spręsti ne mums.

O užsispyrėlis Vladas, vos grįžęs iš lagerio, tuoj pat nuskubėjo į tebeveikusią pogrindžio spaustuvę, kur vėl susitiko su savo bendraminčiais. Jie jau buvo išleidę tris numerius „Pogrindžio kuntaplis“, kuriuose buvo išjuokiami naciai, kolaborantai, prisiplakėliai, išdavikai.Taip pat išėjo du numeriai leidinio „Lietuvos Judas“, kuriuose buvo paskelbtos lietuvių išdavikų pavardės. Užtat po poros savaičių gestapininkai vėl ieškojo V.Telksnio. Draugai patarė jam pasitraukti iš Kauno. Juozas Grašys jam įteikė pasą Vlado Lankaičio pavarde ir jis išvyko iš Kauno. Šią pavardę Vladislovas nešiojo net 33 metus, su žmona Danute ir dukra gyvendamas įvairiose Lietuvos vietovėse. Šiuos išgyvenimus jis aprašė savo knygoje „33-eji metai svetima pavarde“. Joje vaizduojami žmonių vargai steigiant kolūkius, netektys, okupantų siautėjimai, sunki savos šeimos lemtis, kiti dalykai.

Po 33 metų V.Telksnys – Šiaulių KGB viršininko Paulausko naguose... Saugumas išaiškino jo tikrąją pavardę, patriotą toliau persekiojo. Pagaliau išėjo į pensiją.

V.Telksnio kelyje buvo nemažai šviesių žmonių, kurie jam vienaip ar kitaip padėjo, nemažai rizikavo, kentėjo, žuvo. Tai vyskupas Teofilius Matulionis, Vlado brolis kunigas Steponas Telksnys, iškentęs Mordovijos lagerius, grįžęs į Lietuvą ir toliau skleidęs tikėjimo, šviesos žodį; kun. Vincentas Byla, kalėjęs Irkutsko ir Vologdos lageriuose, po diktatoriaus mirties grįžęs į gimtąją šalį; kun. Viktoras Dabašinskas – buvęs Katalikų veikimo centro dvasios vadas Kaune, vėliau išvykęs į JAV, ten dirbęs žurnalistikos, sielovados darbus; sesuo Stefa Telksnytė, baigusi Kauno Jėzaus Širdies mergaičių seserų seminariją, mokytojavusi, sovietmečiu, kaip nepatikima tarybinių mokinių komunistiniam auklėjimui, atleista iš pareigų; Juozas Leimonas – Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, Pavasarininkų federacijos vadas, vėliau išvykęs į JAV; rezistentas Jonas Jablonskis, sušaudytas sovietinių enkavėdistų Polocko srityje; Kazys Grigalavičius (ruso, manoma, kagėbisto, nudurtas peiliu Kaune); Pranas Rinkevičius – pirmosios raudonosios okupacijos metu pogrindžio laikraščio „Laisvoji Lietuva“ redaktorius, Sibiro tremtyje žuvęs miško darbuose; Stasys Šliūpas (kilus karui, išvežtas į Gorkio kalėjimą, ten sušaudytas) ir nemažai kitų tautiečių patriotų.

Ir, žinoma, geroji, mieloji gyvenimo bendrakeleivė žmona Danutė, džiaugsmo ir sunkiu metu buvusi šalia ar toliau Vlado, jam tiesusi pagalbos ranką, raminusi ir guodusi. „Sakytum, tik dabar pamačiau, kad ji graži, ir pagalvojau, o gal ji tikrai man skirta...“ – juokaudamas sako Vladislovas, kuriam birželį sukaks 96 metai.

V.Telksnys, kaip jau rašyta, išleido ir daugiau knygų, dramos kūrinių. Kaip rašo knygos „Prašiau sušaudyti“ redaktorius Vytautas Rakauskas, „kiekviena V.Telksnio knyga – ne tik paties autoriaus sunkaus gyvenimo pavaizduoti tarpsniai, bet ir nelaimių, kančių vaizdais paženklintas tautos nueito kelio ruožas“.

© 2007 „XXI amžius“