Atnaujintas 2007 gegužės 16 d.
Nr.37
(1534)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Smėlio „pardavėjų“ fantazijos...

Gerai pagalvojus, naujųjų laikų dvarponiams, ypač augusiems „po TSKP ženklu“, Palangos paplūdimių „pamaitinimas smėliu“ yra tokia pati pelninga „aukso gysla“, kaip ir naftos išgavimas: atvežei – pavertei – audra nuplovė – pinigai liko.

Pinigai iš eurofondų, matyt, tikrai nemenki, jeigu žmonės viešai diskutuoja, jog tik vienam iš komisijos „atsakingam gamtamyliui“ „už parašą“ sumokama iki 30 tūkstančių litų.

Apsimoka žvyrelį vežti! Puntuką nuo Anykščių į Palangą atritintų.

Gūsingiems štormams šį sausį agresyviai „apkramčius“ paplūdimius ties Palanga, valdininkams „strateguojant“ būsimuosius europrojektus, Klaipėdos ir Palangos laikraščiuose įsiplieskė aistringos skaitytojų diskusijos ta tema. Įdomu pastebėti, jog valdininkams šėtonas visais laikais padeda. Dabar, kai ypač svarbu diskutuoti, kokia turėtų būti lietuviškoji savivalda, kaip iš jos „išrūkyti“ sočiose kėdėse sugodėjusius ir užsisėdėjusius bemeilius „raudonparšius“, dauguma palangiškių, nidiškių, klaipėdiečių entuziastingai diskutuoja, kaip „padėti“ motulei gamtai (ar valdininkams?), kad Palanga, atšylant klimatui, nepavirstų Venecija, kad Baltija neišsilietų bent iki Vidmantų ar Kretingos. Kas, ką, kaip diskutuotų, o smėlio „pardavėjai“ savo pelnų tikrai neatsižadės. Tik šiemet smėlis bus vežamas nebe iš Kunigiškių žvyro karjerų, o iš ... Juodkrantės bei Preilos.

Šia tema – įsimenanti žurnalisto D.Nikitenkos korespondencija laikraščio „Vakarų ekspresas“ sausio 30-osios numeryje – „Paplūdimių gelbėtojai išgąsdino parko direktorę“.

Iš jos sužinome, kad „vėtrų nuplautiems pajūrio paplūdimiams papildyti bus naudojamas smėlis, iškastas iš jūros ties Juodkrante bei Preila“, o dėl to net „pakraupusi“ Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direktorė Aurelija Stancikienė: „...Valdininkai nei su mūsų institucija, nei su Neringos savivaldybe nieko nederino. Ketinama sunaikinti Juodkrantės bei Preilos paplūdimius, nes smėlis tose vietose natūraliai nepasipildo. Tuomet apskritai reikėtų panaikinti saugomos teritorijos statusą, nes nebebus ko saugoti“.

Pritartume: nerimui pagrindo nemažai, nes ir Prezidentas šitais klausimais – lyg bebalsė žuvis, kurios įžūlūs valdininkai net nepastebi ir toliau elgiasi, kaip jiems naudinga. D.Nikitenkos korespondencijoje yra ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Regioninės plėtros departamento direktorės pavaduotojos Astos Raugalienės liudijimai, jog ties Juodkrante ir Preila jūroje bus iškasta ir į Palangą atgabenta ne milijonas, o „per 100 tūkst. tonų smėlio; paplūdimių papildymui šiemet numatyta skirti per 4,5 milijono litų“.

Iš pirmo žvilgsnio panikuoti tarsi nereikėtų: valdžia rūpinasi darbo žmonių, – atsiprašau! – tautiečių poilsiu ir yra neabejinga Baltijos jūros kranto tvarkai. Visi pasaulėnai šitaip elgiasi, nesišypsok, išminčiau Konfucijau! Jeigu reikės, smėlį prie Baltijos krantų sraigtasparniais iš Gotlando parsiskraidinsime arba net iš Kurilų: eurovaldininkai Briuselyje remia (lėšomis) pačius originaliausius projektus. Ir visai nesvarbu, kad smėlį reikia vežti – pumpuoti... po kiekvieno šturmelio. „...Stichija nusikvatojo iš milijonus pernai paklojusių atsakingų ir nelabai atsakingų triūso, ir balta pieno puta vėl į jūrą grįžtanti banga iš tolo rankele pamojo“, – vaizdingai „Palangos tilto“ laikraštyje (sausio 27-30 d.) pastebėjo kantriai su plunksna daug metų gyvenimo piktžaizdes „gydantis“ Sigitas Žalneravičius, siūlydamas prieš kopas įrengti betoninę ar akmeninę sienutę, panašią į esančią Birutės kalno prieigose.

Dar originalesnį būdą „gydant“ kopas, priekopes, paplūdimius minėto laikraščio straipsnyje „Abejingumas kopoms užsitęsė“ siūlo ta idėja gal ketvirtį amžiaus „degantis“ palangiškis E.Skritulskas: „...Po audrų, kol neužpustytos išgraužos, atvežti į jas molio, susmaigstyti žilvičio šakas, kad moliniame pade įsišaknytų, o kai tos šakos bus apipustytos, susidarytų natūrali, gyva užtvara, kurios nereikėtų kasmet vis atkurti“. Pridedu nuo savęs: „Šitaip atimtume galimybę valdininkams papildomai užsidirbti“.

O išminčius Konfucijus šypsosi toliau ir – žinau – patartų, kaip, beje, daug metų buvęs Palangos architektų vyriausiuoju, čia ir šiandien gerais žodžiais minimas Laimutis Leonas Mordosas, nenurodinėti gamtai, jos valdovams, kur, ką, kaip smėliu maitinti ir „kaip jūrai banguoti“, – pernelyg maži esame: kopos auga ar nyksta natūraliai „nediriguojant“ žmonėms ir... be pinigų.

O vis dėlto įdomu: „Kas toliau?“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Palanga

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija