|
Ar tokiu keliu einame?
Gamta pavasariop. Žmonės taip pat. Sunku nusėdėti vienoje vietoje, kai saulė spigina, tad judesys jaučiamas ne tik gatvėse, bet ir politikoje. Tik koks tas judėjimas? Ar, kaip toje dainoje, paėmę kardą, arklą, lyrą, einame Lietuvos keliu?
Kad ir kaip būtų gaila, tačiau viešojoje erdvėje aiškiai pastebimos dvi tendencijos: vieniems politika jau seniai neberūpi (arba domina tik tiek, kiek tai siejasi su naujais politikos pop žvaigždžių pirkiniais ir plastinėmis operacijomis), o kitiems viešoji veikla, arba politika, seniai jau tapo skandalo atitikmeniu. Jeigu kalbėti apie statistinį sąmoningą pilietį mūsų valstybėje jau vargiai ar galima, tai šiuo metu pasirodė dar viena tendencija: patys žurnalistai ir net politikos apžvalgininkai užkibo ant meškerės. Skaitant didžiumą politikos komentarų tiek spaudos leidiniuose, tiek internetinėje žiniasklaidoje, susidaro įspūdis, kad komentuotojai jaučia tam tikrą liguistą malonumą kapstytis kažkieno apatiniuose.
Rezgamos įvairiausios sąmokslų teorijos, atskleidžiami netikėčiausi ryšiai, visur regima užsienio žvalgybos ranka ir t. t. Visa tai turi tiesos grūdą, tačiau kai didžioji dauguma komentarų tik apie tai kalba, nyksta tikroji tiesos samprata.
Įsivaizduokime statistinį pilietį. Tarkim, gyvenantį vidurio Lietuvos vidutinio dydžio mieste. Kokią nuomonę jis gali susidaryti žiūrėdamas lietuviškus televizijos kanalus? O skaitydamas spaudą? Ši nuomonė labai tiesmuka: Visi jie tokie vagys, apgavikai ir parsidavėliai. Toks požiūris iš esmės gal ir teisingas, bet (tai labai svarbu!) jis paralyžiuoja bet kokį piliečio norą dalyvauti viešajame gyvenime. Arba tiesiog domėtis, kas dedasi nuosavoje valstybėje. Juk jei visi jie tokie, tai ką iš jų bepaimsi.
Štai kur slypi keistas ir dar niekieno neįvardytas paradoksas: iš kailio nerdamiesi ir siūlydami statistiniam piliečiui savo skandalo interpretaciją, mes padarome meškos paslaugą. Informacijos yra tiek daug, kad tas pats pilietis mieliau ima laikraštį su didelėmis iliustracijomis ir mažai teksto ir skaito apie tai, kaip A. Brazausko duktė nusisiurbė riebalus. Tai jam tikroji politika.
Kaip pakeisti šią situaciją? Atvirai pasakysiu šiuo metu dar nežinau. Žiniasklaida privalo būti laisva, tad bet koks kišimasis į jos reikalus nėra geras dalykas. Ir šiaip draudimais nieko nepasieksi. (Nors kai pradedi galvoti, kad greit Lietuvoje vėl bus leidžiama Komsomolskaja pravda, rankos kažkaip natūraliai gniaužiasi į kumštį.)
Bene esminis dalykas ne drausti, bet ugdyti patį skaitytoją. Šia prasme puikiai galėtų pasitarnauti įvairios neformalios organizacijos, o tiksliau tiesiog charizmatinės asmenybės, kurios turi žmonių pasitikėjimą. Tikras žodis visada veikia geriausiai.
Štai grįžtame prie esmių esmės: nuo kiekvieno iš mūsų viskas ir priklauso. Asmeninė atsakomybė ne tik už save, bet ir už skandalų žiniomis persisotinusį kaimyną yra pagrindas. Tam tikra prasme vėl reikia grįžti prie pokalbių virtuvėse, kaip kad tai buvo gūdžiuoju sovietmečiu. Skamba kiek keistokai, bet tik gyvo žmogaus liudijimas yra paveikus dabarties skandalizuotoje visuomenėje. Statistinis lietuvis tiesiog nebeturi laiko analizuoti informacijos srautų. O juk dažniausiai skaitomiausia bulvarinė spauda ir yra didžiausia parsidavėlė. Rusijos žvalgybininkai niekada Lietuvoje neleis rimto analitinio leidinio. Tai tiesiog neapsimoka, nes jį skaitys specialistai, kurių taip lengvai neapgausi.
Tačiau kritinį protą išlaikiusių piliečių pareiga yra žadinti norą mąstyti ir kituose žmonėse. Kurstyti valdžios ir tautos priešpriešą neteisinga. Tai lengviausias kelias, kuris veda į niekur. Nes lengviausia tarti visi jie tokie ir nieko pačiam nedaryti. Bet ar tada eisim Lietuvos keliu?
Manau, ne. Tai kelias, kuriuo eidami sutiksite pakeleivį, tvirtai įsitikinusį, kad tik jis gali užtikrinti tvarką ir teisingumą...
Dainius Varnas
Kaunas
© 2007 XXI amžius
|