|
Kairė ir dešinė
Žmogus turi dvi rankas. Viena jų kairė, o kita dešinė. Kiekvienas šalies pilietis tvirtai turi žinoti, ką veikia dešinė ir ką dirba kairė. Todėl demokratiniame pasaulyje ir krašto valdyme turi būti dvi stiprios politinės jėgos: kairė ir dešinė. Gaila, kad mūsų krašto Konstitucijoje įtvirtinta daugiapartinė šalies valdymo sistema. Kur kas paprasčiau būtų dvipartinis valdymo principas.
Kraštą valdo kairieji, o juos kontroliuoja dešinieji ir kaupia jėgas perimti šalies valdymą, sudarinėja šešėlinę vyriausybę. Tai JAV ir Didžiosios Britanijos politinio gyvenimo patirtis.
Centro ar vidurio, o tuo labiau besimaskuojančios liberalios rankos žmogus neturi, todėl ir tokios partijos šalies valdyme nepageidautinos. Čia tik užmaskuota fikcija žmonėms apgaudinėti ir mulkinti.
Juo daugiau partijų, tuo daugiau neskaidrumo ir nestabilumo šalies politiniame gyvenime, nes susidaro galimybės manipuliuoti žmonių protais, o ypač tai daroma artėjant rinkimams. Lietuvos politiniame gyvenime galimybių apgaudinėti žmones kaip niekur daug, nes jau veikia 39 politinės partijos, kurios trokšta valdžios.
Partijų daug. O kokius žmonių interesus jos gina? Kurios iš jų dešinės, o kurios kairiosios to šiandien niekas tiksliai nežino. Nežino to ir kai kurių partijų eiliniai nariai.
Daugelis žino, jog Tėvynės sąjunga Lietuvos konservatoriai dešinieji. O socialdemokratai, anot politologų, svyruojantys nuo kairės į dešinę, nes ne kartą jau yra išdavę darbo žmonių interesus. Šią partiją būtų galima priskirti prie kapitalistinių, nes ji remia stambųjį kapitalą. Buvę Lietuvos komunistai, LDDP nariai ir galiausiai tapę socialdemokratais silpnos darbininkiškos orientacijos partija, nes šioje partijų mišrainėje darbininkai nustumti į šalį, o prie partijos vairo stovi kapitalistas-proletaras, kuris visą savo milijoninį turtą paskirstęs žmonoms, vaikams, žentams ir geriems bičiuliams. Ši partija išsigimė ir tapo be stuburo, nes pernelyg dažnai keičia pavadinimus, todėl ir priėjo prie įvairių manipuliacijų. Partijoje pritrūko ne tik sakalų, bet ir genzelių
O ir į partiją grįžta 1940-ųjų mąstymas.
Tad kur Lietuvos kairieji? Be kairiosios partijos ir be darbo žmonių interesus ginančios partijos darbininkai paliekami likimo valiai. Kairioji partija turėtų bendrauti bei stiprinti krašto profsąjungas ir tuomet pasiektų apčiuopiamų rezultatų bei įgytų žmonių pasitikėjimą. Gaila, bet ir šito mes nejaučiame, o ir profsąjungos merdi. Neturint stiprios kairiosios partijos šalyje šią nišą pasišovė užimti svetimas gaivalas suvirintojas iš Archangelsko. Bet ir šiam nepasisekė. Ir šis, nors ir darbininkiškos profesijos, bet užkietėjęs kapitalistas su labai jau neaiškiu kapitalu. Ir tik savo dosnumu (tikriausiai ne savo pinigais) prisiviliojo nemažą būrį naivuolių. O našlaitės Darbo partijos nariai dar iki šiol nežino, kuriai politinei jėgai atstovauja, kairę ar dešinę ranką tiesti žmonėms. Vieni partijos lyderiai teigia, kad darbiečiai kairieji, o kiti kad dešinieji. Ir ši partija be stuburo. Todėl bestuburių partijų Lietuvai nereikia.
Pastarojo Seimo darbas parodė, kad Lietuvos daugiapartinė valdymo sistema išsigimsta. Į Seimą ateina neaiškios reputacijos žmonės, kartu atsinešdami ir savo praeities nepageidaujamą šleifą. Neturint stiprios kairės politinės jėgos šalies valdymas grimzta į pavojingą situaciją. Pats laikas šalies Prezidentui ir politinių partijų vadovams susimąstyti ir rengti kraštą dvipartiniam valdymui.
Bernardas ALEKNAVIČIUS
Klaipėda
© 2007 XXI amžius
|