| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Etnografiniai vaizdai, 2 Aleksandras ŠIDLAUSKAS
Kryžius Jeigu Lietuvos kryždirbystė buvo įtraukta į Pasaulio dvasinio paveldo sąrašą, vadinasi, tuo reikia ne tiktai didžiuotis, bet ir išsaugoti šią unikaliausią tautos tradiciją. Niekur nerasime Lietuvoje kaimo, kuriame neišvystume kryžiaus pakelėje, sodyboje, kryžkelėje, kieme, prie upelio. Tai itin sava ir savita, savaiminga ir unikalu. Kryžius krikščioniško tikėjimo simbolis, Kristaus mirties vieta, pagarbos ženklas, vilties ir kančios atributas. Malda, apeiga, valgis, kelionė, gimtis ir mirtis visa pažymima šiuo amžinybės ir gyvybės išsaugos ženklu. Tereikia užeiti į bet kuriuos namus tiek kaime, tiek ir mieste, ir šiek tiek pasidairę pastebėsime kryželį ant sienos, surasime maldos knygelę su šventu kryžiaus įspaudu, rožinį, religinės literatūros šūsnelę, mažų paveikslėlių. Žegnojamasi ne tiktai šv. Mišių aukoje, pažymėdami kaktą, krūtinę ir širdį kryžiaus ženklu. Žegnojamasi ir pasimeldžiama dažnąsyk, žinoma, paisant savo vidinių įsitikinimų, senolių palikimo, tradicijų pašaukties, pagarbos tėvams ir seneliams. Nė viena mūsų liaudies meno šaka nėra taip paplitusi po Lietuvą kaip mediniai kryžiai (P.Galaunė). Dvasinis sakralumas, būdingas lietuvio jausenos bruožas, ryškiausiai atsispindėjęs liaudies mene ornamentuose, puošyboje, tikėjimo simbolikoje. Nepaprastu grožiu ir subtilia menine išraiška pasižymi tie objektai, kuriuos užfiksavo dailininkai A.Jaruševičius ir A.Varnas piešiniuose ir nuotraukose. Ir, be abejo, garsusis fotografas, muziejininkas, dailininkas, kraštotyrininkas ir publicistas Balys Buračas. Kryžius staliaus dirbinys, kaimo žmonių kolektyvinės išminties statinys, įkvėpimo šaltinis ir pasididžiavimo objektas. Nelengva nusakyti ornamentuotų kryžių ir jų vedinių meninę vertę: patraukia formų įvairovė, sužavi paprastas šio dvasinio objekto įsikomponavimas į gamtovaizdį. Čia yra daug gaivališkumo ir pirmapradės raiškos, instinktyvios ir nuojutiškos būsenos, kai patriarchališkumas suskamba nūdieniškai ir labai įtaigiai. Nuo neatmenamų laikų kaimo žmogus meldėsi vieninteliam Dievui ir tikėjo anapusybe. Tai panorėta išreikšti kūrybiškai ir savaime. Kiekvienas keliautojas pastebi skirtingų Lietuvos kraštų kryžių dekoro įvairovę, apeigų tikroviškumą ir kasdienio šventimo sakrališkumą. Norėta išreikšti mirtį ir nemirtingumą, praeities ir ateities sąsajas, nuskaistinti kasdienybę netikėtais dvasiniais pavidalais ir formomis. Netgi gūdžią žiemą ar šlapdribišką rudenį žmogus, eidamas pro kryžių, nusivoždavo kepurę, sumesdavo žegnonę ar bent minutėlei mintimis pasikeldavo į anapusybę. Brangintinas tautos bruožas į kryžių pažvelgti pro meniškumo ir dvasingumo prizmę. Nors medis nėra ilgaamžis, bet jis buvo pati geriausia medžiaga kryžiui dirbti. Jis labai lengvai apdorojamas, padegutuotas buvo įleidžiamas į žemę, o po ilgų dešimtmečių, prasidėjus nenumaldomam puvimui, vis pusmetriu leidžiamas gilyn į žemę, iš kurios pats buvo išaugęs. Trys-keturios kartos pragyvendavo savo amželį, o kryžius vis stovėdavo kaip ir anksčiau stovėjęs, išsaugojęs pasamanojusį statinį, pablukusias spalvas, pasikraipiusią tvorelę. Kiekvienas kryždirbys (dievdirbys) turėjo savo meninį stilių, simbolių sampratą, tradicijų suvokimą. Tiktai tyrinėtojas gali pastebėti senojo, gaivališkojo-gamtameldiškojo tikėjimo ir krikščioniškojo pasaulio samplaiką ir amžių atspalvius bei naujas atodangas. Plungės, Panevėžio, Utenos, Varėnos, Prienų kraštų kryždirbystės paminklai itin skiriasi savo įvairiaformiškumu, spalvų įvaira ir puošybos elementais. Meninį daugiatipiškumą ypač pabrėžė dr. Jonas Basanavičius, prof. Klemensas Čerbulėnas, etnologas Antanas Stravinskas. Kryžius, arba plačiau tariant, mažoji liaudies architektūra koplytėlės, koplytstulpiai, stogastulpiai, ornamentuoti kryžiai, bekeliaujant per Lietuvos etninius regionus, regimi iš tolo, nes tai visados pastatyta atviresnėje vietoje, pakilesnėje, iš tolo gerai apžvelgiamoje erdvėje. Laukas, miškas, upė, vieškelis, upelis, kapas, šventorius, kiemas tai tos sakraliausios vietos, kur surasime šiuos statinius, susietus su tam tikrais istoriniais įvykiais sukilimais, tremtimis, rezistencija, karais arba su šeimos, kaimo nelaimėmis gaisrais, potvyniais, mirtimis, ligomis, epidemijomis. Į kaimą (XIX-XX amžiuje), neturintį savo kryžiaus ar kitokio objekto, buvo žvelgiama šiek tiek pašaipiau, akižariau, bet, aišku, ne piktai, be patyčių, neįžeidžiai. Kaip kaimas kaimui buvo nelygu (socialinė padėtis, gamtinis pradas), taip ir tradicijos įvairavo sąmoningai, o kartais visiškai bevališkai. Daug parašyta (Kraštotyra, Mūsų kraštas, Kultūros paminklai, Etnografija, Liaudies kultūra, lokalinės monografijos, Valsčių serijos tomai ir kt.) šių sakralinių kūrinių temomis, išanalizuota etninė, istorinė, meninė ir sakralinė kryžių ir mažosios architektūros prasmė. Stulpinių koplytėlių 56 tipai (pagal P.Galaunę) sako apie nepaprastą kryždirbystės amato populiarumą ir kūrėjų išradingumą (stebina augalinių ornamentų įvairovė). Derėtų išsamiau kalbėti ir apie medinę sakralinę skulptūrą, kaip neatskiriamą šios liaudies meno rūšies elementą. Įvairuoja skulptūrų temos, statulėlių dydžiai, spalvų niuansuotė, veido bruožų reljefiškumas, kančios surealinimas, realistinio ir simbolinio prado elementai. Šių unikalių kūrinių jau nepaprastai daug sukaupta muziejuose ir asmeninėse kolekcijose, jas ir šiandien tautodailininkai, skulptoriai bando atkurti, atnaujinti, restauruoti. Kraštotyrinėse kompleksinėse ekspedicijose visuomet intensyviai renkama, kaupiama ir publikuojama medžiaga apie dievdirbius ir kryždirbius bei jų kūrybą. Ekspedicijose šį kultūros paveldą fiksuoja dailėtyrininkai, dailininkai ir fotografai. Vis dar surandama mitologinių nuotrupų, nepaaiškinamų simbolių bevirstančių kryžių ar koplytėlių ornamentuose, kurie ryškiai paliudija aukštaičių, dzūkų, pamarėnų, sūduvių ir žemaičių ypatumus. Tyrinėtojai iki šiol vis dar aiškinasi lenkų, vokiečių ar čekų galimas įtakas lietuvių kryždirbystės tradicijoms. Menotyrininkė Alė Počiulpaitė anketų knygoje Liaudies mažoji architektūra. Kryždirbystė teigia: Atgimimo metais spontaniškai pakilo sakralinio turinio liaudies mažosios architektūros, t.y. kryždirbystės banga, atstatomi seni nugriautieji ir sunykusieji, statomi nauji kryžiai bei koplytėlės. Dalis pastarųjų pakartoja klasikinius kanonus, dalis jungia klasikinės ir liaudies monumentalistikos formas. Šis tradicijų tęstinumas leidžia spręsti, kad ateityje jos nenunyks, o gyvuos, galbūt dar labiau plėtosis. Tyrinėtojų laukia nemažai darbo: aprašyti naujovių vyksmą, sisteminti medžiagą, palyginti ją, operatyviai spausdinti įvairius leidinius: lankstinukus, atvirukų komplektus, žinynus, nuotraukų albumus. Galbūt nesunku iš pirmo žvilgsnio atskirti stačiakampes, daugiakampes, kryžmiškas, cilindrines ar altorines koplytėles, bet lyginamąją charakteristiką, be abejonės, gali atlikti tiktai patyrę specialistai. Kiekvienas sakralinis statinys turi savo istoriją, autorių, statymo intenciją, dekoratyvumo savitumą, o svarbiausia didesnę ar mažesnę meninę vertę; tai mokslininkų tyrimų kasdienė duona, mokslinių straipsnių, disertacijų, monografijų temos. Kiekvienas kryžius turi tam tikrą poveikį žmogaus gyvenimui, nes išoriniais pagarbos ženklais reiškiamas nusiteikimas, apeiga, paprotys. Lietuvių etninio paprotyno istorijoje daug vietos buvo ir yra skiriama sakraliems dalykams. Kryžius ir lankomas, ir pagerbiamas prieš didžiuosius vasaros parapijos atlaidus, jis visuomet patvarkomas, pataisomas, padažomas, tvorelė paremontuojama, gėlių pasodinama, statinys vainikų girliandomis ar kitokiais želdiniais padabinamas. Esama tradicijos padėti veidrodėlių, aprišti statinį kaspinais, tautinėmis juostelėmis tai nėra išimtis. Laikas pakeičia meninius stilius, jų įtakas, autorinius sumanymus, laikas objektyviausiai (nors negailestingai) vertina visa, kas yra žmogaus sukurta, pažymėta ir paaukota. Susieina bendruomenė, ji susikaupia maldai, visi žmonės pasipuošę, su gėlėmis rankose, šviesiais veidais. Į pamato duobę beriami akmenėliai, grumsteliai, smėlio saujelės, gėlių žiedai. Kryžius jau pakilo į padangę, kunigas jį pašventino, sukalbėjo maldą, pagiedojo giesmių. Šyptelėjo saulė, o virš kaimo pasirodė geltona aura, įkvėpusi visus žmones darbui, maldai ir kūrybai. Vilnius
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |