Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

„Mojava“ Zimnickų sodyboje

Bronius VERTELKA

Užgesti Nibragalio kaimo etnografiniam ansambliui neleidžia (iš kairės) Petronėlė Kurulienė, Miežiškių kultūros centro liaudies kanklininkių ansamblio „Sigutė“ vadovė Vida Grikšelienė, jos dukra Indrė ir mama Stasė Burkauskienė

„Mojavoje“ visus reikalus tvarkė Nevėžio bendruomenės namų vadovė Stasė Eigirdienė

Veronika Zimnickaitė, gyvenanti miško sodyboje, 50 metų giedojo Raguvėlės bažnyčios chore

Padainuoti atvyko Trakiškio etnografinis ansamblis „Margutis“

Dvyliktus metus rengiama Nibragalio kaimo „mojava“ – tai grįžimas į savo praeitį, prie savo šaknų. Šį kartą ji vyko ne paskutinį gegužės savaitgalį, kaip būdavo anksčiau, bet priešpaskutinį to mėnesio šeštadienį.

Neleido iširti ansambliui

Atgaivinti tai, kas vykdavo senesniais laikais, pavyko dabartinei Nevėžio bendruomenės namų vadovei Stasei Eigirdienei, kilusiai iš Viešintų ir 40 metų gyvenančiai Limeikiuose. Atvykusi į šį kraštą, jos šeimininkė buvo nibragalietė. Iš šios lūpų ir išgirdo apie patį Nibragalio kaimą. Ten nesilankiusi žinojo, kas daro gerą alų, kas turi gražų balsą, kieno darbščios rankos. Stasė sugebėjo suburti Nibragalio kaimo etnografinį ansamblį, kuris išgarsėjo Lietuvoje. Bet laikas retino ansamblietes. Iš vyresniųjų tebedainuoja seserys Kuncytės – Stasė Burkauskienė ir Petronėlė Kurulienė. Tačiau ir ansamblis toliau gyvuoja. Jame dainuoja S.Burkauskienės dukra Vida Grikšelienė, gyvenanti Panevėžyje ir dirbanti Miežiškių kultūros centro liaudies kanklininkių ansamblio „Sigutė“ vadove. Nibragalio kaimo etnografinio ansamblio dalyvėmis tapo jos dukros: Panevėžio „ Verdenės“ pagrindinės mokyklos aštuntokė Indrė bei Vilniaus universitete istoriją ir antropologiją studijuojanti Daina.

Renkasi į Zimnickų sodybą

Nibragalis – gatvinis kaimas, besitęsiantis apie tris kilometrus, sugebėjęs išlaikyti senąsias liaudies tradicijas. Pats kaimas netuštėja, jo sodybas perka atvykę iš svetur, tačiau dvasinis gyvenimas čia pamažu miršta.

Nibragalio „mojavos“ – tai dvasinė atgaiva šio kaimo gyventojams ir iš čia kilusiems žmonėms. Kasdien gegužinėms pamaldoms nebesusirenka, nes tam sveikatos nebeužtenka, vieni nuo kitų tolokai gyvena. Kartą metuose „mojava“ vyksta Zimnickų sodyboje, Pavašuokių kaime, visiškai greta Nibragalio. Ne kiekvieni namai sutiktų įsileisti svetimus. O seserys Veronika ir Bronė Zimnickaitės – labai atviros sielos žmonės – visus priima. Apie 20 metų Veronika dainavo Nibragalio etnografiniame ansamblyje, 50 metų giedojo Raguvėlės bažnyčios chore. Bronė sugeba iškepti kaimišką duoną ir pyragą. Per dvylika metų šiuose namuose tik kartą nebuvo „mojavos“. Pernai mirė Zimnickaičių brolis Jonas, buvęs šaunus muzikantas ir nagingas kalvis.

Pilnas kiemas svečių

Į miškais apsuptą, tačiau gražioje vietoje stovinčią Zimnickų sodybą praėjusį šeštadienį susirinko nemažai žmonių. Buvo atvykusių iš Panevėžio, Kauno ir kitur. Visi čia jautėsi laukiami ir reikalingi. Padainuoti rengėsi Trakiškio etnografinis ansamblis „Margutis“. Pirštų miklumą bandė akordeonistas iš Nevėžio gyvenvietės.

Prie klėtelės – berželiais ir gėlėmis papuoštas altorėlis. Uždegus žvakes ir pradėjus giedoti, ėmė kukuoti gegutė. Tikriausiai laimės ir sveikatos visiems linkėjo. „Mojavoje“ nebuvo ypatingos programos. Užimti svečius sugebėjo Nevėžio bendruomenės namų vadovė S.Eigirdienė. Vieni su kitais laisvai šnekučiavosi, prisimindami gimines ir pažįstamus. Ilgokai nuo giesmių ir dainų skambėjo Zimnickų sodyba. Kas išalko, sotinosi Nevėžio jaunųjų saviveiklininkių paruoštais sumuštiniais. Jie buvo padaryti iš namuose slėgto sūrio, iš namuose gaminto mėsos vyniotinio, taip pat smaližiai ragavo B.Zimnickaitės kepto gardaus pyrago.

Pavašuokių kaimas,

Panevėžio rajonas

© 2007 „XXI amžius“