Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Lazdijų dekanate

Dzūkijos ašara skaidri

Į šventę atvyko Lenkijos Beržininkų pasiuntinių delegacija

Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila priima tikinčiųjų dovanas

Šv. Kazimiero medžio skulptūros kūrėjas tautodailininkas Kazimieras Martinaitis šalia savo kūrinio

Dabartinė Kučiūnų Šv. Kazimiero bažnyčia

Iškilmingų šv. Mišių metu Kučiūnų Šv.Kazimiero bažnyčioje

Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila su šventėje dalyvavusiais dvasininkas ir patarnautojais

KUČIŪNAI. Neeilinę katalikišką iškilmę šventė Lazdijų rajono Šv. Kazimiero parapijos tikintieji, aplinkinių parapijų ir tolimesnių vietovių žmonės, kunigai. Kučiūnų parapijai sukako šimtas metų. Dvi šviesias mėlyno dangaus dienas vykusioje šventėje buvo prisiminta Kučiūnų praeitis, kalbėta apie šias dienas, kreiptas žvilgsnis į ateinantį metą. Viskas tarpusavyje siejasi – žengti žingsniai, padaryti darbai, viltinga ateitis su tikėjimu į Aukščiausiojo malones ir mūsų pačių pastangos būti geresniais, šviesesniais.

Iškilmės vyko Kristaus Žengimo į Dangų dienos išvakarėse ir pačią šią šventę, dar vadinamą Šeštinėmis. Kučiūnų laisvalaikio centro salėje surengtoje konferencijoje buvo prisiminta parapijos istorija, kurioje būta gražių dienų, podraug – patirta neramumų, skaudulių. Tai gyvenimas, kurio skliautuose skambėjo nerimo ir vilties varpai.

Parapijos istoriją nušvietė kun. kan.Kęstutis Žemaitis ir svečias iš Lenkijos kun. hab. dr. Vitold Jemielin. Šio ir kitų lenkų viešnagė Kučiūnuose suprantama, nes Lenkija – vos ne ranka pasiekiama, visai netoli, o Kučiūnų krašto gyventojai iki 1907 metų priklausė Lenkijos Beržininkų (vadinamu Berzniku) parapijai. Jos pietinėje dalyje jau tuomet gyveno nemažai lenkų ir sulenkėjusių lietuvių. Beržininkų bažnyčia įsteigta 1446 metais Lenkijos karalienės Bonos vardu, atstatyta 1880-aisiais iš parapijiečių, kurie tuo metu kalbėjo lietuviškai, administracinės valdžios ir Beržininkų savininko aukų.

Na, o Kučiūnai... Kaip sueiliavo poetė Genė Kreipavičiūtė, Kučiūnai / Bažnytkaimis pasaulio pakrašty, / Dzūkijos ašara skaidri, / pakibusi ant kvepiančių šilų blakstienų.../ Vėl po speigų žydės dorybių gėlės, – / gaivink jas dangiška rasa... / Kazimierai... Taurusis broli.

Iškilminga procesija įžengė į Šv. Kazimiero bažnyčią. Joje buvo aukojamos šv. Mišios už gyvuosius ir mirusius Kučiūnų parapijos žmones, jų vaikus ir vaikaičius, buvusius ir dabartinius dvasininkus, geradarius, kurie daug nuveikė parapijos labui. Šv. Mišias aukojo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Šventiniame pamoksle jis pabrėžė, kad kiekvienas žmogus gyvenime turi vadovautis Evangelija, o nuodėmę, kuri, deja, vis dar plačiai gyvuoja pasaulyje, turime vyti šalin. Vyskupas kalbėjo apie parapijos svarbą tikinčiųjų gyvenime. Tai nors maža, bet svarbiausia ganomoji kaimenė, o Viešpats yra jos Ganytojas. Tai bendruomenė, kurios nariai vieningai siekia to paties tikslo, keliauja į amžinuosius Dievo namus. Toje kelionėje turime vienas kitą palaikyti, atsiremti į vienas kito petį. Juk vienas žmogus, anot vyskupo, nebūtų pastatęs šios bažnyčios, nuveikęs daug kitų darbų, ir tik drauge, ištiesiant vienas kitam ranką, einama Viešpaties keliu. Vyskupijos ganytojas taip pat daug dėmesio skyrė sekmadienio šventimui – kiekvienas katalikas privalo sekmadienį ateiti į bažnyčią, dalyvauti šv. Mišių aukoje, ir tik labai svarbi priežastis gali sulaikyti nuo sekmadienio šventimo. Ypač reikšminga, kad bažnyčios neaplenktų jaunimas, nes jis – mūsų ateities viltis. Gera pastebėti, kad parapijos šventėje dalyvavo daug vietinio ir iš kitų vietovių atvykusio jaunimo. Vaikinai ir merginos koncertavo, patys šoko, dainavo, linksmino kitus.

Šventėje dalyvavo nemažai kunigų iš Vilkaviškio vyskupijos, kitų vietovių. Tai, kaip minėta, vysk. R.Norvila, vyskupo generalinis vikaras mons. Arūnas Poniškaitis, vyskupijos kancleris, Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios klebonas mons. Juozapas Pečiukonis, Lazdijų Šv. Onos bažnyčios klebonas kun. Gintaras Urbštas, Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčios klebonas g. kan. Valius Zubavičius, Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios klebonas g. kan. Raimundas Žukauskas, Rudaminos Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Kęstutis Sprangauskas ir kan. K.Žemaitis. Buvo svečių iš Lenkijos. Tai Elko vyskupo įgaliotinis kun. Arkadius Pietuszevski, Beržininkų parapijos klebonas kun. Vladyslav Napiorkovski ir kun. hab. dr. V.Jamielin. Juos maloniai sutiko, priėmė ir padėjo aukoti šv. Mišias Kučiūnų Šv. Kazimiero bažnyčios klebonas kun. Rimantas Venslova.

Per šv. Mišias prie altoriaus buvo atnešta tikinčiųjų aukų. Tai duona, druska, medus, sūris, žuvis (Kristus žvejams yra pasakęs: „Eikite paskui mane, aš jus padarysiu žmonių žvejais“), lelijos žiedas (tai – žemės šypsena), šv. Mišių taurė, komuninė, arnotas. Lenkijos Beržininkų parapijos klebonas kun. V.Napiorkovski pakvietė Kučiūnų kleboną, parapijiečius atvykti pasisvečiuoti į Beržininkus, kunigas tikisi, kad abiejų parapijų žmonės ateityje gražiai bendraus.

Nors Lenkija – kaimynystėje, tačiau Kučiūnuose lenkų nėra, čia gyvena vien lietuviai. Parapijoje gyvena 842 parapijiečiai, daugiausia – Kučiūnuose. Dar gyvena 27 sentikiai. Šventės dienomis Kučiūnuose galėjai išgirsti kalbant ne vien lietuviškai, bet ir lenkiškai, nes pas kučiūniškius atvyko ir nemažai lenkų. Tiesa, ir Lenkijoje gyvena nemažai lietuvių. Antai iš Seinų „Žiburio“ gimnazijos su kitais jaunaisiais pasiuntiniais atvyko penktaklasiai ir šeštaklasiai Tomas, Matas, Artūras, Raimundas ir Linas. Jie yra šokėjai, koncertavo gausiai susirinkusiems žiūrovams. Seinuose jie mokosi lietuviškai, nors neaplenkia ir lenkų kalbos (nes gyvena Lenkijoje). Į šventę taip pat atkeliavo svečių iš Punsko, lietuvaičių – iš Kapčiamiesčio, Šlavantų, Lazdijų, Veisiejų, Alytaus, Kauno, Prienų, Marijampolės.

Štai Vaida, Rima ir Rita yra Kučiūnų pagrindinės mokyklos dešimtokės, baigusios mokyklą, ketina toliau siekti žinių. Kur stosiančios, dar tvirtai nenusprendusios, tačiau tobulėti reikia. Bažnyčios neaplenkiančios, ypač svarbu išklausyti šv. Mišių sekmadieniais, per kitas katalikiškas šventes. Nors kai kurių vietos gyventojų nuomone, jaunimo bažnyčioje galėtų būti daugiau – jau vien tai, kad čia veikia pagrindinė mokykla su 117 mokinių, byloja, kad jaunimo Kučiūnuose yra nemažai.

Garbaus amžiaus Janina sakė Kučiūnuose gyvenanti apie dvidešimt metų. Turi savo namą, bet gyvena be šeimos, vyras jau užbaigė savo žemiškąją kelionę.Viena, bet ne vieniša, nes aplinkui gyvena daug gerų žmonių, kurie, esant reikalui, ištiesia pagalbos ranką. Geras žmogus esąs klebonas R.Venslova. Patylėjusi dar priduria, kad visi kunigai yra geri, nes yra siųsti Dievo.

Paminklas šv. Kazimierui

Šventės metą įvyko dar viena iškilmė. Vyskupas R.Norvila pašventino šalia bažnyčios pastatytą šv. Kazimiero medžio skulptūrą. Labai tinkamas simbolis, nes pati bažnyčia pavadinta šio šventojo, Lietuvos globėjo, vardu.

Įspūdingą skulptūrą išdrožė tautodailininkas iš Garliavos miestelio (Kauno r.) Kazimieras Martinaitis. Jis sakė pats tiksliai nežino, kiek per savo gyvenimą yra sukūręs skulptūrų iš medžio. „Gal bus apie šimtas“, – trumpai pamąstęs sako meistras. Jų pastatyta visoje Lietuvoje, taip pat – Lenkijoje. Polinkį medžio drožybai turįs ir jo sūnus Mindaugas, dabar vikaraujantis Prienuose.

Ištakos ir ši diena

Manoma, kad Kučiūnų kaimas susikūrė maždaug prieš 300 metų. Kaip teigia parapijos istorijos žinovė Lina Pileckienė, kažkada ši vietovė buvo apaugusi didelėmis giriomis. Jas valdė Alnų dvaro savininkai. Vienas jų, Ablamavičius, garsėjo dideliais turtais, tačiau buvo žiaurus ponas. Jei kuris darbininkas prasižengdavo, tą sunkiai bausdavo, o kuris tarnaudavo ištikimai, nuolankiai, tam senatvėje duodavo žemės. Vienas tokių ypač paklusnių tarnų buvęs Kučiūnas. Jam ponas davė žemės, šis joje pasistatė namus ir ramiai gyveno.

Rašytiniuose šaltiniuose Kučiūnų kaimas minimas 1685 metais. Baudžiavos laikais jis priklausė Alnų (Holny) dvarui (dabar Lenkijos Respublika). Iki 1905 metų Kučiūnų gyventojai ir aplinkinių kaimų tikintieji meldėsi Beržininkų bažnyčioje, kurioje pamokslai, giedojimai vyko vien lenkų kalba. Lietuviams pareikalavus Beržininkų bažnyčioje lietuviško žodžio, prasidėjo audringi įvykiai net su muštynėmis, kraujo praliejimu, bažnyčios uždarymu ir Beržininkų parapijos padalijimu į dvi dalis. Kai kurie žmonės liko be bažnyčios, melstis tikintieji važiavo kur kam arčiau. 1907 metais klebono kun. Juozapo Galecko iniciatyva ir pastangomis įkuriama Kučiūnų Šv. Kazimiero parapija, pastatyta laikina medinė bažyčia. Dabar toje vietoje stovi paminklinis akmuo, kurio plokštėje parašyta: „Šioje vietoje stovėjo pirmosios 1907-1996 m. Kučiūnų bažnyčios altorius“.

Klebonas J.Galeckas buvo išskirtinė tų metų asmenybė. Be savo tiesioginės, sielovadinės veiklos, jis Kučiūnuose pastatė dvidešimt namų, keletą klėčių, dviejų aukštų medinę mokyklą su sale, subūrė chorą, įstaigė mėgėjų teatrą, kuris kasmet suvaidindavo po keletą dramos veikalėlių. Be to, energingasis klebonas įkūrė „Žiburio“ draugijos skyrių, kuris virto parapijos kultūros centru: „Žiburys“ įsteigė knygyną, platino laikraščius, rengė vakarėlius su vaidinimais, ūkininkams – pokalbius apie žemės ūkį. Dar klebonas organizavo bitininkų bei sodininkų kursus, pats turėjo didelį sodą, laikė paukščių, gyvulių, bičių. Gavęs valdžios leidimą, jis parapijoje atidarė dar šešias mokyklas. Kunigas išplėtė sąjūdį leisti jaunimą į mokslus, rėmė neturtingus mokinius. Dėl šios kultūrinės veiklos Kučiūnų apylinkės jaunoji karta išaugo pažangesnė, šviesesnė palyginti su kitomis Lazdijų krašto vietovėmis. Reikia įsivaizduoti, kiek reikėjo organizacinės veiklos, gebėjimų, pastangų, kad būtų nuveikta šių bei daug kitų darbų. Vėliau kun. J.Galeckas išvyko į Šlavantus ir čia įkūrė parapiją. Šios parapijos kapinėse jis ir palaidotas.

1939 metais klebonaujant kun. V.Jonkaičiui, pradėta statyti mūrinė bažnyčia. Kertinį akmenį pašventino Vilkaviškio vyskupas Antanas Karosas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir sovietinei okupacijai, statybos darbai nutrūko.

Ir štai 1988 metais mons. Vincento Jalinsko iniciatyva buvo pakeistas pradėtos statyti mūrinės bažnyčios projektas ir gautas leidimas užbaigti statybą (architektas A.Mikėnas, konstruktorius J.Jasiūnas). Statybos eiga ypač rūpinosi klebonas g. kan. Raimundas Žukauskas. 1996 m. rugsėjo 22 d. Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis konsekravo, įteikė jos klebonui kun. R.Žukauskui simbolinį raktą.

Parapijos aukotojų dėka buvo restauruotas senosios bažnyčios altorius bei Kryžiaus kelio sočių paveikslai, kainavę ne vieną dešimtį tūkstančių litų. Naująjį akmeninį altorių sukūrė architektas V.Medelis, modernų šviestuvą – kaunietis skulptorius K.Želvys. Vitražai į šventovę atkeliavo iš Vilniaus – tai Jurgos Lazdanienės, Dailės instituto studentės, diplominis darbas. Šv.Kazimiero skulptūrą, kuri puikuojasi virš pagrindinių bažnyčios durų, sukūrė J.Šlivinskas iš Kauno. Įspūdingi šventoriuje išgrįsti akmeniniai takai. Tai darbas, primenantis ėjimą akmenuotu Golgotos keliu.

Dera prisiminti, kad Kučiūnuose nuo 1907 metų klebonavo, įskaičiuojant ir dabartinį parapijos ganytoją, keturiolika kunigų. Tai Juozapas Galeckas, Juozas Dailidė, Kazys Šeinys, Vincentas Jalinskas, Raimundas Žukauskas, kiti dvasininkai.

Nemažą krūvį turi čia 1999 metais atvykęs klebonas kun. R.Venslova. Jam tenka įrengti naują kleboniją, pastatyti ūkinį pastatą. Bažnyčioje sugaudžia naujai pastatyti vargonai, jiems darniai pritaria vargonininko Juozo Pilecko vadovaujamas choras, kurio balsai skamba ir kitose Lietuvos bažnyčiose. Kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį bažnyčioje gieda parapijos jaunimas.

Dabar parapijoje yra šešiolika kaimų, veikia pagrindinė mokykla su Miškinių skyriumi, biblioteka, laisvalaikio salė, paštas, parapijos namai, kelios įmonės, ūkininkauja ne vienas stambus ir smulkesnis ūkininkas.

Parapijos šventėje koncertavo Lazdijų kultūros namų kamerinis choras „Gaustas“, Alytaus kunigaikštienės Birutės „Geležinio vilko“ orkestras ir jaunosios šokėjos, Lenkijos Seinų „Žiburio“ gimnazijos jaunimo šokėjai, Kučiūnų laisvalaikio salės folkloro ansamblis, Metelių parapijos kaimo kapela „Metelys“, kiti atlikėjai.

Benjaminas ŽULYS

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“