|
Šventoji Dvasia, įkvėpk mus skelbti Jėzų visa esybe!
Alsuok many, Šventoji Dvasia, kad aš galvočiau, kas šventa! Uždek mane, Šventoji Dvasia, kad aš mylėčiau, kas šventa! Paremk mane, Šventoji Dvasia, kad aš vis skleisčiau, kas šventa! Globok mane, Šventoji Dvasia, kad neprarasčiau, kas šventa! Tai kupina gyvybės malda, kuria meldėsi šv. Augustinas Aurelijus ir neliko neišklausytas. Jis, pasižymėdamas šventu gyvenimu, Šventosios Dvasios stiprinamas, parašė tokių svarbių ir aktualių krikščioniškų raštų, kurie šį didįjį konvertitą iškėlė į garsiausių krikščionių mąstytojų gretą.
Šv. Augustino minėtos maldos pirmasis kreipinys vienas iš svarbiausių. Juk jei mūsų mintys, veikiant Dvasiai Parakletui, išties kasdien sąmoningai kreipiamos į krikščioniškus dalykus, tuomet kiekvieno mūsų dvasia vis daugiau įgyja dieviškos išminties, kurios dėka tampame pasirengę ieškoti teisingų sprendimų net sunkiausiose gyvenimo situacijose. Kai patys asmeniškai patiriame Dievo Dvasios pagalbą bei paramą, tada (dėkodami už jau suteiktas malones) būname drąsesni vėl melsti naujų palaiminimų (ne vien sau, o dar dažniau kitiems), idant visi galėtume dėkoti ir garbinti Viešpatį už tai, ką Jis iš savo gailestingumo mums teikiasi suteikti.
Žinodami, kad dieviškų dovanų turėjimas krikščionis įpareigoja jomis dalytis su aplinkiniais, nes parašyta: Neimkite Dievo malonės veltui! (2 Kor 6, 1), mes turėtume dažnai prašyti Šventąją Dvasią, kad patys, brangindami tai, kas šventa, gebėtume ir kitiems skleisti (visu savo gyvenimu liudyti) tai, kas svarbiausia, būtent Kristų ir Jo mokymą.
Yra žinomas lotyniškas terminas Missio Dei (Dievo misija), kurį pirmasis IV amžiuje panaudojo šv. Augustinas. Šio termino sąvoka apima ne vien mokymą apie Dievą Tėvą, atsiuntusį savo vienatinį Sūnų žmonijai atpirkti (gyvybę už ją atiduodant), bet į Missio Dei sąvoką taip pat įeina ir teologinė mintis, jog kartu Tėvas ir Sūnus siuntė Šventąją Dvasią į žemę, idant Jai būtų suteiktas pagrindinis žmonių evangelizacijos vaidmuo.
Popiežius Paulius VI apaštališkame paraginime Evangelii nuntiandi (Dėl evangelizacijos šiuolaikiniame pasaulyje) įžvalgiai rašė: Evangelizacijos technika yra geras dalykas, tačiau ji, net būdama pažangiausia, negalėtų pakeisti tylaus Šventosios Dvasios veikimo. Be Jos vaisių neduos nė tobuliausias evangelizuotojo parengimas. Be Jos žmogaus širdies nepaveiks nė įtikinamiausia dialektika. Be Jos ir labiausiai išplėtoti sociologiniai bei psichologiniai metodai greitai pasirodo beverčiai.
Gyvename Bažnyčioje laikotarpiu, ypač paženklintu Dvasios. Visur stengiamasi Ją geriau pažinti tokią, kokią Ją apreiškia Raštas. Su džiaugsmu pasiduodama Jos įkvėpimui. Apie Ją buriamasi; norima leistis būti Jos vadovaujamiems. Tačiau jei jau Dievo Dvasiai visame Bažnyčios gyvenime tenka iškili vieta, tai būtent Bažnyčios misija skelbti Evangeliją yra sritis, kur Ji labiausiai veikia. Neatsitiktinai didysis proveržis evangelizuoti Sekminių rytą įvyko dvelkiant Šventajai Dvasiai.
Galima sakyti, kad Šventoji Dvasia yra pagrindinis evangelizacijos veikėjas: Ji yra ta, kuri akina kiekvieną skelbti Evangeliją ir leidžia dvasios gelmėse priimti bei suprasti Išganymo naujieną. Tačiau lygiai taip pat būtų galima pasakyti, jog Ji yra evangelizacijos tikslas. (...) Per Ją Evangelija prasiskverbia iki pasaulio šerdies, nes Dvasia leidžia pažinti laiko ženklus Dievo ženklus, kurie atrandami ir istorijoje pabrėžiami evangelizuojant. (...) Todėl raginame visus evangelizuotojus, kad ir kas jie būtų, nepaliaujamai su tikėjimu bei uolumu melstis Šventajai Dvasiai ir leisti Jai protingai vadovauti kaip pagrindinei jų planų, iniciatyvų bei evangelizacinės veiklos įkvėpėjai.
Artėjant Sekminių šventei, su tikėjimu kvieskime į savo širdis Šventąją Dvasią, kad mes, kaip ir Kristus, galėtume be dvejonių ne vien sau (prisiminę per mus veikiančio Dievo atliktus darbus) pripažinti: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams (Lk 4, 18), bet dar svarbiau kad mes kiekvienas savyje galėtume aiškiai matyti ir mumyse be perstojo stiprėjančias krikščioniško charakterio tokias savybes kaip pamaldumą, dorumą, ištikimybę, sąžiningumą, garbingumą, susivaldymą, nuosaikumą ir kitas, kurių visuma mums patiems galėtų liudyti, jog mes išties stengiamės ir asmeniniu gyvenimu panašėti į Kristų.
Be abejo, šio charakterio ugdymas tai visą gyvenimą trunkančios pastangos. Tačiau jų rezultatus matome jau dabar. Jei mes galime sau pripažinti, jog mūsų elgesys vis mažiau skiriasi nuo mūsų žodžių tai jau didelis laimėjimas. Tada mes teisingame kelyje, nes stengiamės būti klusnūs Šventosios Dvasios mokiniai.
Šlovė ir garbė Šventajai Dvasiai, kuri dega nesiliaujančiu troškimu mus visus nuvesti į Tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13).
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2007 XXI amžius
|