Išbarstyta rožė
Jėzau, kai matau Tave, Motutės prilaikomą,
besprūstantį iš jos rankų
ir bandantį žengti liūdna mūsų žeme
pirmuosius žingsnius,
norėčiau priešais Tave išbarstyti rožę,
visiškai šviežią,
kad Tavo kojytė taip švelniai stotų
ant žiedo gėlės.
Išbarstytoji rožė, dieviškasis Vaikeli, tai tikras paveikslas
širdies, pasiryžusios visą save Tau aukoti
kiekvieną akimirką.
Viešpatie, ant Tavo altorių ne vienai rožei
gera puikuotis
ir Tau save dovanoti..., o aš noriu ko kito:
save išbarstyti!..
Švytinti rožė gali papuošti Tavo šventes, mielasis Vaikeli,
bet barstomus rožės žiedlapius paprasčiausiai
vėjas nešioja.
Pabirusi rožė be ribų atiduoda save,
kad jos nebeliktų.
Taip kaip ji, aš laiminga Tau atsiduodu,
Jėzau mažuti.
Rožės vainiklapius be atodairos mindžioja,
ir aš suprantu
iš likučių prastas papuošalas beišeina,
kaip pakliuvo sudėtas.
Jėzau, aš Tavo meilei iššvaisčiau savo gyvenimą
ir ateitį savo.
Žmonių akims kaip rožė visiems laikams suminta
turėsiu numirti.
Mirti dėl Tavęs, Kūdikėli, Aukščiausia Grožybe,
koks laimingas likimas!
Save išbarstydama įrodysiu, jog myliu Tave,
o mano vienintelis lobi!..
Po Tavo vaikiškais žingsniais, paslapties gaubiama,
noriu gyventi čia, žemėje,
ir dar norėčiau sušvelninti Kalvarijos kalne
paskutinius Tavo žingsnius!..
Thérčse de Lisieux, Oeuvres complčtes,
cerf /DDB, 1997, p. 744 745.
Šventoji sukūrė šias eiles 1897 m. gegužės
19 d.,
t.y. 4 mėnesiai ir 11 dienų prieš mirtį.
Vertė Ave ir Lacrima
2007 m. gegužės 19 d.
© 2007 XXI amžius
|