| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Niekada nebuvo nė minties, kad padariau klaidą pasirinkęs kunigystę
Ankstyvą gegužės 13-osios sekmadienio rytmetį Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje buvo didelės iškilmės šios parapijos rezidentas apaštalinis protonotaras, profesorius, bažnytinės teisės habilituotas daktaras jubiliatas Vincas Jonas Bartuška minėjo kunigystės 65-ąsias metines. Ta proga jubiliatas kartu su vyskupu Juozu Žemaičiu, MIC, ir šios bažnyčios klebonu mons. Juozu Pečiukoniu aukojo šv. Mišias, o jį pasveikinti atėjo Marijampolės apskrities viršininkas Albinas Mitrulevičius, Marijampolės miesto meras Rolandas Jonikaitis ir jo pavaduotojas Vidmantas Brazys, Seimo narys Algis Rimas bei gausus parapijiečių, ypač tų, kurie visada dalyvaudavo savo mylimo kunigo sekmadienio rytais aukojamose šv. Mišiose, būrys. Spalio 21 dieną švęsiantis savo gyvenimo 90-metį apaštalinis protonotaras V.J.Bartuška yra labai įdomios biografijos žmogus. Net 50 savo gyvenimo metų praleidęs toli nuo tėvynės iš jų net 45-erius JAV, keturiolika pastarųjų metų jis gyvena Marijampolėje. Buvo vyskupo generalvikaras, daug savo lėšomis parėmė atstatant vyskupijos bažnyčias, kunigų seminariją. Prieš savaitę apaštalinis protonotaras iš savo buto persikėlė gyventi į jaukius globos namus, kur jį ir pakalbinome.
Kaip jaučiatės Marijampolėje? Jaučiuosi gerai, kaip namuose. Tai man puikiai dar nuo vaikystės pažįstamas miestas, nes čia lankiau Rygiškių Jono gimnaziją ir kiekvieną sekmadienį eidavau į šv. Mišias, o gegužės mėnesį kiekvieną vakarą. Tik, žinoma, Marijampolė, palyginti su anais laikais, labai pasikeitusi. Atrodote linksmas ir žvalus. Kaip pavyko išsaugoti sveikatą, sulaukus tokio garbingo amžiaus? Jeigu ne kojos, tai būtų visai gerai. Bet štai prieš kelias dienas teko truputį pasigydyti širdelę. Gydytojas juokaudamas sakė, kad dabar galiu laukti šimtmečio. Iš tiesų dar dirbdamas Niujorke buvau išsekęs, ėmė kankinti nemiga. Ėmiau rūkyti ir po keliolikos metų pajutau, kad blogai skrandžiui. Gydytojas davė vaistų ir liepė mesti rūkyti. Mečiau tą pačią dieną ir visam laikui. Liepė nevartoti alkoholio, nevalgyti rūkytos mėsos. Taip ir darau. Visą gyvenimą dėsčiau studentams, tai šiek tiek pablogėjo regėjimas ir klausa, turiu diabetą, bet nereikia norėti, kad būčiau visai sveikas. Svarbu, kad esu geros nuotaikos ir gerai išsimiegu, todėl dar galva veikia ir galiu skaityti. O ką mėgstate skaityti? Visąlaik skaičiau rimtus dalykus. Dažniausiai angliškai skaitau Šventojo Rašto mokslinius straipsnius ir knygas. Viską perskaityti šia tema visam amžiui laiko nepakaktų. Kartais paskaitau ir grožinę literatūrą bet man tai tik nuobodulio užmušimas. Aš labai mėgau skaityti buvusio Marijonų gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo Vinco RamonoRamanausko (1905-1985) kūrybą. Esu perskaitęs jo romanus Dulkės raudonam saulėleidy ir Kryžiai, kurie susiję su Marijampole, vaizdingai aprašoma, kaip bolševikai atėjo į mūsų kraštą. Savo bibliotekoje turiu tikrai daug knygų, bet daugiausia anglų kalba. Kai ką atsivežiau iš JAV, nemažai įsigijau ir Lietuvoje. Jau 65-erius metus esate kunigas. Ar niekada neaplankė mintys, kad ne tą kelią pasirinkote? Kada per tuos kunigystės metus buvo sunkiausia? Niekada nebuvo nė minties, kad padariau klaidą pasirinkęs kunigystę. Kasdien dėkoju Dievui už kunigystės dovaną, nors iš tiesų būta labai sunkių dienų. Ypač tą jaučiau studijuodamas Romoje. Studijos buvo sunkios, paskaitos vykdavo lotyniškai. Džiaugdavausi ir jaučiausi laimingas, kad studijuoti sekasi, bet būdavo minčių, ar ateis toks laikas, kai pusryčių galėsime sočiai pavalgyti, nes gaudavome tik bandelę ir gilių kavos puoduką. Šiaip Romoje galėjai visko nusipirkti. Tik pinigų neturėjom. Visur, kur galėjo būti sunkiau, man padėjo kalbų mokėjimas ir tai, kad buvau jaunas. Niekada neturėjau jokių nesutarimų su vyskupais ir su visais gerai sugyvenau. O kaip pavyko išmokti tiek kalbų? Vokiečių, prancūzų ir lotynų kalbas išmokau Lietuvoje, italų studijuodamas Romoje. Anglų kalbos beveik visai nemokėjau, bet Amerikoje seminaristams dėstydamas lotyniškai pats išmokau angliškai. Kai atsidūriau JAV, niekas kitas iš pradžių nerūpėjo, kaip gerai išmokti anglų kalbą. Išmokau taip, kad net galėjau savo studentų kalbą taisyti. Jungtinėse Amerikos Valstijose daug metų mokėte klierikus, grįžęs į Lietuvą pagelbėjote atkuriant kunigų seminariją. Deja, seminarijos jau nebėra. Gal ką nors reikėjo daryti kitaip? Viskas priklauso nuo klierikų, o jų visur sumažėjo. Mūsų jaunimą kaip magnetas traukia Vakarai, jau ir darbininkų trūksta, tai iš kur bus klierikų. Esame mirštanti tauta, todėl neverta tikėtis, kad netrukus jų turėsime. Iš tiesų, grįžęs į Lietuvą, aš buvau optimistas ir maniau, kad Lietuvoje klierikų niekada nepritrūks juk prieš karą buvo visos seminarijos pilnos. Logiška manyti, kad ir šiais laikais galėjo taip būti. Deja, neįvertinau visų aplinkybių. Esate prisidėjęs prie Katedros ir bažnyčių atstatymo. Kai jas konsekravo, buvo iškilmingos šventės su miniomis tikinčiųjų. Vėliau jų vis mažėjo ir dabar į daugelį tų bažnyčių ir vėl nedaug žmonių tesusirenka. Gal nereikėjo bažnyčių atstatinėti, o būtų pakakę tų nedidelių laikinų? Gal be reikalo tiek pinigų išleista? Lietuviai turi įprotį iščiulpti paskutinį dolerį iš kiekvieno, galinčio jį paaukoti. Deja, aukotojų mąžta. Bet visa, kas pastatyta, jei nelabai reikalinga šių dienų žmonėms, išliks ateities kartoms. Aš tikiu, kad po kurio laiko žmonės sugrįš į bažnyčias. Man ir dabar sunki mįslė, kodėl tik 10 proc. katalikų sekmadieniais eina į bažnyčią. Gal tai bolševikų nuopelnas? Juk dorovė sunaikinta. Prisimenu, kaip tėviškėje, žmonėms išėjus į laukus dirbti, likdavo tušti neužrakinti namai juk katalikai nieko nevogs. Dabar ir užrakinęs namus gali būti apiplėštas. Tėvai per bolševikų valdymo metus sugebėjo atpratinti vaikus neiti į bažnyčią, šie atprato nuo tikėjimo, o užaugę ir savo vaikams to neįskiepys. Daug neigiamos įtakos daro visokios pagundos, o dorovės supratimas išvis sutrikęs žmonės nesuvokia, kas yra gerai, o kas blogai. Pastaruoju metu vis dažniau išgirstame apie naikinamas lietuviškas parapijas ir pardavinėjamas bažnyčias JAV. Ką jūs šiuo klausimu manote? Pirmiausia turėčiau apgailestauti, kad, gyvendamas JAV, niekada nedirbau su lietuviais. Esu keliskart vasarą per atostogas klebonus pavadavęs. Manau, kad bažnyčias uždaro ne vyskupai, o jose nesilankantys lietuviai. Anksčiau, kai tas bažnyčias statė, žmonės norėjo turėti maldos namus, kuriuose būtų aukojamos šv. Mišios lietuvių kalba, susirinkti, bendrauti, švęsti savo šventes. Jie nemokėjo anglų kalbos ir norėjo turėti vietą, kur galėtų pabūti kartu. Pamažu padėtis keitėsi, jų vaikai jau išmoko angliškai, išsisklaidė po visą šalį, taigi lietuvių tose parapijose sumažėjo. Vis mažiau jų ateidavo į lietuvių bažnyčias ir kai kurias teko uždaryti, kitomis dalijamasi su meksikiečiais ar kitų tautų atstovais. Naujai atvykstantys emigrantai bažnyčiose, kaip ir Lietuvoje, nelabai nori lankytis, patriotinės šventės jų nedomina. Jeigu jie aktyviai lankytųsi bažnyčioje, klausimų apie jų uždarymą nebūtų. Manau, lietuvių bažnyčios Amerikoje išnyks vien todėl, kad jose nesilankys tiek lietuvių, kad jie galėtų tas bažnyčias išlaikyti. O ar palaikote kokį ryšį su lietuviais bičiuliais JAV? Dažniausiai tik laiškais. Kartais atvyksta vienas kitas į Lietuvą ir mane aplanko. Klausia, kada atvyksiu pasisvečiuoti. Sakau, kai Lietuvoje išgyvensiu tiek, kiek užsienyje, tada gal ir atvyksiu. O kaip jūs patekote į JAV? Kelias buvo ilgas. Jis prasidėjo 1944 m. rugsėjo 8 d., kai, būdamas Šakių vikaru, perėjau Lietuvos-Prūsijos sieną ties Slavikais. Šakiai buvo sugriauti, klebonas pasiėmęs Švč. Sakramentą, išvyko į kaimą. Matėme visi aplinkui, kad vyksta karas, o išsamesnės informacijos neturėjom, nes nebuvo nei radijo, nei telefono. Žmonės patarė pasitraukti į Prūsiją, o paskui esą sugrįšiu. Deja, kai Prūsijoje Ermlendo vyskupas pasakė, jog karas baigėsi ir į Lietuvą negrįšiu, buvo beveik teisus. Paskui patekau į Vieną, kur sutiko kaip labai reikalingą žmogų. Ten nebuvo nė vienos klebonijos su sveikais langais. Tada vykau toliau, į Sankt Piolteną. Jaučiausi blogai, nes aplink vis skrisdavo bombonešiai. Nors vyskupo generalvikaras sutiko kartu su manimi atvykusius dar du kunigus kaip brangiausią Dievo dovaną. Priėmė su meile ir siūlė bet kokį darbą mieste arba kaime. Aš norėjau į kaimą. Labai džiaugiausi, nes mieste bijojau, kad ant galvos neužkristų bomba. Tekdavo dažnai laidoti parapijiečius, žuvusius kare, be kūno aš aukodavau šv. Mišias, parapijiečiai mane gerbė ir laikė savu, nes gerai kalbėjau vokiškai. Kai bolševikai atėjo į Budapeštą, teko vykti tolyn į Augsburgą. Ten kurijoje sužinojau, jog yra parapija, kur apie pusantro šimto žmonių dar nepalaidota. Taip patekau į Kisingo prie Augsburgo miestelį. Jame gyveno daug amatininkų, todėl maitinausi gerai ir žmonės buvo puikūs. Bet paskui gavau vyskupų V.Brizgio ir V.Padolskio kvietimą studijuoti į Romą. Vargais negalais su iš karo grįžtančiais italų kareiviais atvykau Romą. Studijuodamas Grigaliaus universitete susipažinau su keliais kunigais amerikiečiais. Jie dalyvaudavo mano bakalauro, magistro ir doktorato darbų gynime. Jiems patiko, todėl parašė į Čikagą vyskupui laišką, esą Romoje yra jaunas kunigas, kanonų teisės daktaras, galintis dirbti kurijoje ir bažnytiniame tribunole, profesoriauti kunigų seminarijoje. Tas vyskupas man atsiuntė kvietimą, ir aš iš Neapolio laivu per dvi savaites atplaukiau į JAV, 1948 m. balandžio 2 d. išlipau Niujorke. Ten dirbau San Diego ir Niujorko kunigų seminarijose. Niekada nesitikėjau, kad grįšiu į Lietuvą. Maniau, kad Lietuva amžiams liks sovietų rankose ir be karo jos neatiduos. O karo nebus, nes tai būtų pasaulio sunaikinimas. Ir štai vienąkart sėdžiu prie televizoriaus ir žiūriu Lietuvoje revoliucija. Žmonės su vėliavomis nuo Talino iki Vilniaus. Kai vyskupas Juozas Žemaitis pasiūlė grįžti, nedvejodamas sutikau. 1993 m. gegužės 22 d. grįžau į Lietuvą. Marijampolėje tapote žymiausiu žmogumi ir dėl savo įdomios biografijos, ir dėl išsilavinimo. Ar marijampoliečiams dažnai apie save pasakodavote? Vengiau, nes tai yra nuobodu ir gal ne visiems įdomu. Kviesdavo į įvairias iškilmes, bet tas man priklausė pagal pareigas, nes buvau vyskupo generalvikaras. Žmonės žino, kad esu grįžęs iš Amerikos, ir to pakanka. Džiaugiuosi, kad aplankiau visas vyskupijos bažnyčias. Kur tik buvau, visur jaučiau žmonių meilę, o pats dirbau ne dėl garbės. Ačiū už pokalbį. Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS Vido VENSLOVAIČIO nuotraukos
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |