|
Sąjūdis nevaldomas, bet yra trukdymų dirbti
Atsiliepiant į Gintaro Visocko straipsnį Valdomos
demokratijos pavyzdžių beieškant (XXI amžius, Nr. 44)
Visų pirma tai, apie ką straipsnyje rašoma, reikėtų vadinti ne valdoma demokratija, o kokiu nors valdomu visuomenės aktyvumu. Kalbėdami apie valdomą demokratiją turime omenyje procesą, kai visuomenė atitinkamai orientuojama, kad rinktų valdžią tokią, kokios nori valdantieji. Tai, apie ką straipsnyje kalbama, labai jau mažai su valdžia yra susiję, nes į visuomenės reikalavimus, išreikštus mitingais, valdžia neprivalo atsižvelgti, jie nėra valdymo veiksmai. Skaičiuojamos valdžios pirma, antra, trečia, ketvirta žiniasklaida , o visuomenės mitingų niekas jokia valdžia nevadina. Todėl ir siūlytųsi terminas ne valdoma demokratija, bet valdomas visuomenės aktyvumas, nes jis su valdžia nesusijęs, ir valdžia juo domisi tik tada, kai negali nesidomėti kai labai gausiai protestuojama arba kai artėja rinkimai, nes tai yra visuomenės nuomonės veikimas.
Tai tiek dėl termino, dėl kurio gal kas ir ginčytųsi, bet dar svarbiau dėl fakto. Daug kaltinimų visuomenės judėjimams, tarp jų ir Sąjūdžiui. Kodėl nebuvo mitingo dėl užtrukusio A.Pociaus neatleidimo? Kodėl mažai informacijos apie rengtą piketą dėl Čečėnijos reikalų? Ar norėta, kad piketai vyktų ne svarbiausiais klausimais, ar visuomenės judėjimai yra tik popieriniai ir todėl jų mitingų nematyti?
Sąjūdis nėra popierinis, bet nėra ir stiprus. Jam tikrai sunku sušaukti didesnį mitingą ar įspūdingą piketą, todėl retai juos rengia. Tiesiog yra stebimos visuomenės nuotaikos ir kai pajuntama, kad kuris nors dalykas jai rūpi, tada kviečiamas mitingas, ir žmonės susirenka. Kai žmonių susirūpinimo nėra, savo turimomis priemonėmis bandoma jį paskatinti, bet priemonių yra mažai, ir retai galimas teigiamas rezultatas.
Įtarti Čečėnijos atstovę, kad sąmoningai rengia neveiksmingus renginius, turbūt nereikia. Sunku įsivaizduoti, kad Lietuvoje yra labai daug Čečėnija susirūpinusių žmonių, kurie kviečiami ateitų. Tikriausiai mažai yra ir priemonių žmonėms pakviesti. O jeigu iš tikrųjų yra kiek nors valdymo tik neefektingai daryti matyt, negalima to išvengti, kad iš šio pasaulio neiškeliautum paskui daugelį nepaklusniųjų. Tenka rinktis arba mažai darbo, arba visai jokio darbo su pasauliu atsisveikinus. Sąjūdis kol kas yra, ir jis atrodo silpnas nė nereikia apsimetinėti, o kai darysis stiprus, turės iš karto ruošti priemones, kaip padaryti, kad ilgiau galėtų efektyviai dirbti, bet likti nepastebėtas, nes jeigu nesugebės slėpti sustiprėjimo, bus per anksti sunaikintas.
Keturi į Sąjūdį panašūs judėjimai vargu ar atsitiktinai vienas po kito atsirado: ko gero, jiems buvo įsakyta atsirasti, kad Sąjūdis nestiprėtų ir kad dalis visuomenės aktyvumo būtų nukreipta neefektyviai (ne)veiklai. Judėjimai tą sąžiningai vykdo veiklą imituodami ir norėdami, išskyrus kai kuriuos mažiau reikšmingus atvejus, negauti rezultato, kurio ir nesiekiama. Rezultatas, kurio siekiama, atitraukti nuo Sąjūdžio galėjusius jame dirbti žmones ir pakreipti juos netikra veikla užsiiminėti.
Tokie yra veiklos brūzgynai. Kas norėtų didelio efektyvumo, tegul praneša apie norimas akcijas su savo argumentais, kodėl jie mano, kad akcija gali pasisekti. Ne taip, kaip straipsnyje pagedėta, jog Sąjūdis piketais ar mitingais neprisidėjo prie A.Pociaus vertimo, bet jau po to, kai darbas pagaliau yra padarytas: jeigu būtų siūlytasi anksčiau, gal koks nors mitingas arba tęstinis piketas būtų pagreitinęs procesą.
Kai kas yra siūloma ir nepavėluotai, bet dar neapgalvotai tai piketuoti prie A.Pociaus neetiškai įsigyto buto. Pasiūlymas svarstytinas, ypač kartu galvojant, kokiomis jėgomis ir ko siekiant tą akciją reikėtų daryti. Etiškai ne, bet įstatymiškai butas įsigytas teisėtai. Tai ar įmanoma išreikalauti, kad būtų jo atsisakyta? Turbūt ne. Tada tikslas sugėdinti, kad ir A.Pociui būtų nesaldu, ir kiti bijotų neetiškus veiksmus daryti, nes atsiras, kam sugėdinti. Tik nelabai intensyviai gėdinti, nes priekaištai dėl veiksmo, kuris pagal įstatymus yra teisėtas, gali būti palaikyti chuliganizmu ir policijos sutrukdyti. Savo turimomis jėgomis Sąjūdis tikriausiai šios akcijos nesiims, bet dirbs, kad jėgų padaugėtų kviečia ir autorių prisidėti, gal ir pačiam į Sąjūdį ateinant arba norinčius žmones tai veiklai paraginant.
Tik vargu ar reikia, kad Lietuva pasidarytų nuolatinių mitingų ir panašių protestų šalis, nes yra kitų, veiksmingesnių būdų valdžiai valdyti tai visų lygių rinkimai. Šią priemonę visuomenė yra dar labai menkai panaudojusi. Ji nesiteikia su kandidatais kalbėti, konkrečių pažadų reikalauti ir prižiūrėti, kad jie būtų vykdomi, o jeigu tą darytų, valdžios ir jų darbas greitai pagerėtų. Darbui pagerėjus, labai mažai tereikėtų mitingų ir piketų. Į sąmoningą veiklą prieš ir per rinkimus visi orientuokime žmones visomis savo turimomis priemonėmis. Piketai tegul lieka paskutine priemone, o kai jų prireiks tegul būna įspūdingi.
Reikalinga ir sąmoninga veikla yra ir padorios patriotinės žiniasklaidos rėmimas, ir jos niekada nereikia užmiršti. Visų žmonių remiama padorioji žiniasklaida gali pasilikti laisva ir nevaldoma, o kitaip ir jai neišvengiamai gresia valdymas.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2007 XXI amžius
|