Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Mums rašo
Nuomonės
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Religinio paveldo niokojimas – nusikaltimas žmoniškumui

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI Vatikane susitinka su Kipro Stačiatikių Bažnyčios dvasiniu vadovu arkivyskupu Chrizostomu II

Vienas iš 35 fragmentų freskos iš Antifono (XV amžius) stačiatikių vienuolyno Šiaurės Kipre, kurie buvo surasti Miunchene ir grąžinti Kipro valdžiai. Dabar demonstruojami Bizantijos muziejuje Nikozijoje

Šv. Mykolo bažnyčios (XV amžius) griuvėsiai Trachonyje (Šiaurės Kipras)

Išgriautas Šiaurės Kipro maronitų katalikų vienuolynas, dedikuotas pranašui Elijui, kuriame dabar įrengtas užtvaras galvijams

Pirmasis Kipro respublikos prezidentas arkivyskupas Makarijas (1913-1977)

Šventasis Tėvas ir arkivyskupas Chrizostomas II meldžiasi Vatikano Redemptoris Mater koplyčioje

Kipro problemų tarptautinė reikšmė

Pasibaigusiame popiežiaus Benedikto XVI susitikime su Kipro Stačiatikių Bažnyčios dvasiniu vadovu arkivyskupu Chrizostomu II, be ekumeninių dalykų, buvo aptarta tarptautinio dėmesio akiratyje esanti padėtis dėl daugiau kaip tris dešimtmečius besitęsiančio Kipro salos – valstybės padalijimo. Šventojo Tėvo ir Chrizostomo II birželio 16 dieną Vatikane pasirašytoje bendrojoje deklaracijoje pripažįstama, kad minėtas padalijimas, kurį sąlygojo 1974 metų Turkijos kariuomenės invazija, kai apie trečdalis Kipro gyventojų tapo pabėgėliais, sukūrė „tragiškas kasdienes problemas, turinčias įtakos bendruomenių bei atskirų šeimų gyvenimui“.

Prieš tai Romoje susitikęs su Italijos vyskupų konferencijos pirmininku arkivyskupu Andželu Banjasku, Kipro stačiatikių ganytojas išsamiai aptarė apgailėtiną krikščionių istorinio, kultūrinio ir religinio paveldo padėtį Turkijos okupuotoje salos dalyje. Neteisėtai nusavinamos, griaunamos ir niekinamos, net paverčiant musulmonų mečetėmis, – krikščionių bažnyčios ir vienuolynai, grobiamos ir pardavinėjamos neįkainojamos vertės meno vertybės – ikonos ir liturginiai rūbai.

Anot arkivyskupo Chrizostomo II, yra pavojus, kad „turkiškoje“ Kipro dalyje visiems laikams išnyks visos žmonijos paveldui priklausančios ne tik stačiatikių, bet ir katalikų, maronitų, armėnų bei žydų šventovės.

Pažymėtina, jog tai nėra tik lokalinė Kipro problema, bet turi aiškų bendraeuropinį, taip pat ir tarpreliginį (krikščionių ir musulmonų santykių) pobūdį. Kipras priklauso Viduržemio jūros regionui, kuris yra svarbus istorinis krikščionybės židinys ir kurio religinis bei kultūrinis paveldas ypač brangus. Skaudu girdėti, jog kaip tik čia XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje dešimtys krikščionių šventovių ir vienuolynų tampa sandėliais, kareivinėmis ar viešbučiais.

Taip pat ir serbų stačiatikiai dėl panašaus savo paveldo objektų niekinimo turi priekaištų nepriklausomybės siekiančio Kosovo albanams musulmonams. Pagaliau, stiprėjant islamiškajam ekstremizmui, tokia pat situacija klostosi gretimose Artimųjų Rytų ar tolimesnėse musulmonų daugumos šalyse, kuriose diskriminuojamų krikščionių mažumų perspektyvos tampa vis neaiškesnės.

Tuo metu, kai Vakarų Europos šalyse statoma vis daugiau mečečių ir įvairių religinių centrų gausėjantiems musulmonams migrantams (kai kuriuose žemyno didmiesčiuose jie jau sudaro 20-25 proc. gyventojų, o jaunų žmonių dalis netgi didesnė), krikščionių šventovių niokojimas bei kitokia jų bendruomenių diskriminacija islamo šalyse tampa jokiu būdu netoleruotina. Tad reikia tik stebėtis, kad į Europos Sąjungos narystę pretenduojanti musulmoniškoji Turkija, kurios teritorijoje veikia nemažai krikščionių mažumų grupių ir kuri, kaip minėta, okupavusi Kipro šiaurę, nerodo pavyzdžio teigiamai spręsdama šį klausimą.

Dviejų bendruomenių pasidalijimas

Prisimenant Kipro religinių ir etninių problemų ištakas, tenka pastebėti, kad tarp stačiatikių graikų kipriečių (maždaug 80 proc. gyventojų) ir musulmonų turkų kipriečių (20 proc.) nesutarimai prasidėjo nuo pat šalies nepriklausomybės paskelbimo 1960 metais. Iki tol šalį valdė Didžioji Britanija, o nuo 1571 iki 1878 metų – turkų Osmanų imperija, todėl dalis gyventojų atsivertė į islamą ir ėmė kalbėti turkiškai. Tačiau tuomet abiejų religinių ir etninių grupių santykiai buvo gana darnūs ir priešpriešos tarp jų nebuvo.

Graikams kipriečiams jų nacionalinio išsivadavimo kovoje stačiatikybė visuomet vaidino didelį ne tik religinį ir kultūrinį, bet ir tautinį bei politinį vaidmenį. Tai patvirtino tuometinio Kipro Stačiatikių Bažnyčios vadovo arkivyskupo Makarijo III (1913-1977) išrinkimas nepriklausomo Kipro pirmuoju prezidentu, aktyviai kovojusio dėl šalies laisvės. Nors jaunos valstybės gyvenime stengtasi išlaikyti graikų ir turkų pusiausvyrą, – turkai kipriečiai gavo viceprezidento postą ir jiems buvo rezervuota 30 proc. parlamento vietų, – tačiau priešprieša stiprėjo. Dėl to iš dalies atsakingos ir tos radikalios graikų kipriečių politinės grupės (Enozio sąjūdis), kurios kovojo už Kipro prijungimą prie Graikijos. Po 1963 metų Kipro graikų ir turkų ginkluoto konflikto, turkai atsisakė dalyvauti valstybės valdyme, o 1967-aisiais įkūrė savarankišką „turkų bendruomenės administraciją“.

1974 metų vasarą enozininkams surengus maištą prieš prezidentą arkivyskupą Makariją, – kaip pranešama, jį inspiravo tuomet Graikiją valdęs karinis režimas (chunta), – Turkija į Kiprą pasiuntė savo karines oro ir jūros pajėgas. Nors maištas netrukus žlugo, tačiau turkų kariuomenė, okupavusi šiaurinę Kipro dalį (apie 30 proc. teritorijos), liko ir sukėlė didžiulę humanitarinę krizę. Iš okupuotų regionų pasitraukė 160 tūkst. graikų kipriečių, o iš pietinės Kipro dalies – 50 tūkst. turkų kipriečių, ir daugiau nei ketvirtadalis šalies gyventojų tapo pabėgėliais.

Nepaisant tarptautinių (Jungtinių Tautų, NATO) pastangų, salos faktiškas padalijimas, kaip ir okupacinės turkų kariuomenės dislokacija, užsitęsė. 1983 metais buvo įkurta „Šiaurės Kipro turkų respublika“, kurios nepripažįsta nė viena pasaulio valstybė, išskyrus Turkiją. Į šią „respubliką“, kurią nuo likusios Kipro dalies skiria buferinė zona su taikdariškomis Jungtinių Tautų pajėgomis, dirbtinai iš Turkijos buvo perkelta apie 150 tūkst. naujakurių, ir dabar Šiaurės Kipro gyventojai sudaro maždaug trečdalį bendro salos gyventojų skaičiaus, kuris siekia 0,8 mln. Turkų administracija naujakuriams ir kitiems pardavinėja pasitraukusių graikų kipriečių žemes, o tai ateityje gali sukelti didelių teisinių problemų.

Atskleisti žalos mastai

1999 metais Europos Sąjungai priėmus Kipro prašymą dėl šios šalies stojimo į žemyną vienijančią bendriją, prasidėjo naujos derybos ir dėl pačios valstybės susiskaldymo užbaigimo. Procesą tiesiogiai globojant Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui Kofiui Ananui, prie bendro derybų stalo pirmą kartą po kelių dešimtmečių susėdo Kipro graikų ir turkų atstovai. Sunkiu triūsu pasiektą kompromisinį sprendimo planą dėl Kipro „federalizavimo“ pagal dabartines etnines ribas 2004 m. balandžio 24 d. surengtame referendume graikai kipriečiai atmetė. (Ironiška, bet panašiu referendumu jį priėmė Šiaurės Kipro turkai, kurie, patyrę daug sunkumų dėl buvusios tarptautinės izoliacijos, naujajame plane įžiūrėjo savo separatistinės valstybės pripažinimo užuomazgas.)

Nepaisant šios diplomatinės nesėkmės, – beje, prieš „K.Anano planą“ parapijų lygiu ragino balsuoti ir daugelis Kipro stačiatikių dvasininkų, vadinusių jį „satanistiniu“, įtvirtinančiu salos padalijimą bei įteisinančiu Turkijos kišimąsi, – šalis buvo priimta į Europos Sąjungą. Tiesa, ES įstatyminiai aktai (acquis communautaire) okupuotoje šiaurinėje Kipro dalyje lieka suspenduoti, ir Briuselis oficialiai pripažįsta tik Nikozijos vyriausybę. Tačiau tie turkai kipriečiai, kurie turi atitinkamus tapatybės dokumentus, atvykę į pietinę salos dalį gali naudotis visomis ES piliečių privilegijomis. Iš Turkijos į Šiaurės Kiprą persikėlę naujakuriai tokių teisių neturi ir į juos žiūrima kaip į svetimšalius kolonistus.

Pagrindinė minėtų naujųjų derybų išdava – tarp abiejų Kipro dalių vėl prasidėjo žmonių ir prekių judėjimas, graikų ir turkų kipriečių politinių bei religinių atstovų ribotas bendravimas. Kaip tik tada ir paaiškėjo ta didžiulė žala, kuri buvo padaryta stačiatikių religiniam bei kultūriniam paveldui okupuotoje Šiaurės Kipro teritorijoje. Iš ten esančių daugiau kaip 500 bažnyčių ir koplyčių, daugelis kurių turi ne tik sakralinę, bet ir meninę bei istorinę vertę, dabar funkcionuoja keturios ar penkios, o visi vienuolynai uždaryti.

Europos institucijų įsitraukimas

Neseniai italų katalikų žurnale „30 giorni“ šiai temai skirtame straipsnyje pažymima, kad 77 stačiatikių bažnyčios šiaurinėje Kipro dalyje, nuplėšus nuo jų sienų ikonas ir pakeitus visą unikalią vidaus apdailą, paverstos mečetėmis. Kitos buvo išgrobtos arba sunaikintos, naudojamos kaip tvartai gyvuliams, sandėliai, garažai, ginklų arsenalai, viešbučiai, naktiniai klubai arba tiesiog paliktos likimo valiai. Kelių dešimčių sakralinių pastatų padėtis nežinoma, nes jie atsidūrė turkų kariuomenės tiesioginėje kontrolės zonoje ir prieiti prie jų nėra galimybių. Nuo pat 1974 metų pagrobtos unikalios mozaikų ir freskų detalės bei daugybė ikonų – manoma, kad jų buvo prarasta apie 20 tūkst. – išvežamos ir pardavinėjamos nelegalioje tarptautinėje meno dirbinių rinkoje.

Kipro bažnytinės ir kultūrinės institucijos stengiasi supažindinti ir paveikti Vatikaną bei Europos Sąjungos vadovybę, kad būtų bandoma išgelbėti tai, kas dar liko iš turtingo paveldo, jį konservuoti bei atnaujinti arba grąžinti, kas buvo neteisėtai išvežta. Kipro prezidentas Tasas Papadopulas, apsilankęs Vatikane 2006 m. lapkričio 10 d., įteikė popiežiui Benediktui XVI didelį albumą su fotografijomis, akivaizdžiai patvirtinančiomis problemos aštrumą.

Po to, kai prieš metus Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kritikuojančią meninės ir kultūrinės vertės paveldo visuotinį niokojimą Šiaurės Kipre, Europos Komisija gruodžio mėnesį patvirtino projektą dėl to regiono religinių momentų katalogavimo ir jiems padarytos žalos įvertinimo. Neseniai Kipre lankantis Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos pirmininkui Rene Van der Linden, graikai kipriečiai jo paprašė gauti leidimą ekspertams aplankyti tas penkiasdešimt bažnyčių, kurios yra karinėse zonose. Taip pat buvo pareikštas pageidavimas, kad, tvarkant krikščioniškojo paveldo Šiaurės Kipre reikalus, kartu su stačiatikiais galėtų dalyvauti ir kitų grupių – katalikų, maronitų, armėnų, protestantų ir žydų atstovai, kurie tame regione taip pat turėjo maldos namus.

Įvairi paramos paieška

„30 giorni“ primena, kad K.Van der Lindeno iniciatyva pavyko suorganizuoti Kipro stačiatikių arkivyskupo Chrizostomo susitikimą su turkų kipriečių musulmonų religiniu lyderiu Ahmedu Jonlueriu. Jungtinių Tautų taikdariškų pajėgų bazėje susitikę dvasiniai vadovai svarstė religinio paveldo restauravimo klausimus. A.Jonlueris sutiko, kad krikščionims reikia leisti atstatyti sakralinius objektus, kartu pareikšdamas pageidavimą, kad Šiaurės Kipro musulmonams vėl būtų galima nuolat lankytis pietinėje šalies dalyje, ant Larnakos ežero kranto esančioje populiarioje šventovėje Hala Sultan Tekke. Arkivyskupas Chrizostomas II vėliau kalbėjo, kad „abu pareiškė norą bendradarbiauti dėl religinių monumentų atnaujinimo ir išlaikymo abiejose salos dalyse“.

Be abejonės, narystės Europos Sąjungoje siekianti Turkija neturi likti nuošalyje sprendžiant šiuos klausimus, tuo labiau kad yra daug neišspręstų problemų dėl religinių mažumų jos pačios teritorijoje. Pavyzdžiui, tas faktas, kad Turkijos okupacinė valdžia nepripažįsta Kipro Stačiatikių Bažnyčios teisėtos sakralinių pastatų Šiaurės Kipre nuosavybės, sunkina renovacijos darbų pradėjimą. Ir, atvirkščiai, jeigu Turkija aktyviai įsikištų į Šiaurės Kipro krikščionių paveldo gelbėjimą, – kaip ji tai darė stengdamasi įtikinti turkus kipriečius balsuoti referendume už „K.Anano planą“, – galėtų labiau patraukti tas šalis, kurioms kelia didelių abejonių musulmoniškos valstybės priėmimas į Europos Sąjungą.

Susitikime su popiežiumi Benediktu XVI arkivyskupas Chrizostomas prašė jo maldų ir jo „tėviško paraginimo ginant Kipro Stačiatikių Bažnyčios teises“, ypač okupuotoje salos dalyje. Arkivyskupas sakė esąs tikras, kad Benediktas XVI gerai supranta kipriečių skausmą, nes jis, kaip vokietis, kilęs iš šalies, kuri buvo „traumuota dėl dešimtmečius trukusių padalijimų“. Bendrojoje deklaracijoje Šventasis Tėvas ir Chrizostomas II pabrėžė būtinumą ginti žmogaus teises, ypač religijos laisvę pasaulyje. Abiejų dvasinių vadovų pasirašytame dokumente, be kita ko, nurodoma, jog „bet kurios religijos maldos vietų išniekinimas, sunaikinimas ir grobstymas yra veiksmas, nukreiptas prieš žmoniškumą ir tautų civilizuotumą“.

Nuotraukos iš žurnalo „30 giorni“

© 2007 „XXI amžius“