Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Mums rašo
Nuomonės
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Garbingam jubiliejui – 25 knygos

Robertas KETURAKIS

Rašytojas Leonas Balčiūnas

Nedažnas reiškinys lietuvių literatūroje, kad rašytojas, sutikdamas garbingą 75-erių metų jubiliejų, išleistų 25-ąją savo kūrybos knygą. Vienas tokių yra Leonas Balčiūnas.

Nemaža jo knygų esu skaitęs. Dar 1980-1990 metais dažnai girdėdavau jį deklamuojant satyrinius eilėraščius per radiją, pliekiant ano meto įvairias negeroves. Dažnai matydavau jo kūrybą to meto garsiame žurnale „Šluota“, „Valstiečių laikraštyje“, „Kauno tiesoje“, literatūros žurnale „Nemunas“. Žavėjausi jo šmaikščiomis „Dirvelės nuotykių“ eilėmis. 1989 metais išėjo jo pirmas satyrinių eilėraščių rinkinys „Įkaitinti ašmenys“ 5000 egzempliorių tiražu ir per keletą mėnesių jie visi atsidūrė skaitytojų rankose. Ši knyga buvo aptarta ir gerai įvertinta Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje. Netrukus pasirodė ir kitas satyrinių eilėraščių rinkinys „Koncepciniai smegenys“.

L.Balčiūnui rūpėjo parodyti būdus, kaip nugalėti blogį Nepriklausomoje Lietuvoje. Jis ėmė leisti knygas katalikiška tematika. Iš susikaupusių eilėraščių šia tematika 1990 metais išleido keturias eilėraščių knygas: „Relikvijų šviesa“, „Katalikų šeima“, „Dvasios atgaiva“, „Tikėjimo keliu“. Jas recenzavo šviesaus atminimo kardinolas Vincentas Sladkevičius, kun. Jonas Boruta (dabar vyskupas), kun. Juozas Tunaitis (dabar vyskupas), kun. Antanas Gražulis. Pajutę L.Balčiūno posūkį į katalikišką literatūrą, nusisuko nuo jo buvę draugai rašytojai, nustojo bendrauti, anksčiau gyrę, ėmė smerkti. L.Balčiūnas nenusiminė, rašė ir toliau tikėjimo knygas. 1992 metais pasirodė jo knyga „Dekalogo spinduliuos“ Dešimties Dievo įsakymų tema (vėliau išėjo dar trys papildytos laidos), 1993 metais – „Sveika, Marija“, kurią recenzavo mons. prof. teol. dr. Petras Puzaras (buv. Religijų studijų instituto direktorius). 1993 metais pasirodė eilėraščių knygutė vaikams „Su Dievuliu“. Knygos skaitytojus greitai pasiekė per bažnyčias. Pats autorius jas platino ir ligoninėse.

Realybė, kupina išbandymų ir lūžių, ne kartą slėgė L.Balčiūną, pateikdama, kaip ir daugeliui tautiečių, skaudžiai žeidžiančių staigmenų. 1993 metais nuvertėjus santaupoms, teko daug kartų kreiptis pagalbos į įvairius rėmėjus. Per didelį vargą 1997 metais išėjo religinių eilėraščių knygutė „Žvilgsnis į sielą“. Su jo gyvenimu ir patirtimi, su tėviške susiję įvykiai atsispindi rašytojo prozos knygose „Pedagogo-literato takais“ ir „Gimtinėje prie Mūšos“, jos pasirodė 1997 ir 1998 metais.

Daug dirbo ir kaupė medžiagą apie Lietuvos dvasininkus bei kitus įžymius žmones ir 2000 metais išleido knygą „Lietuvos dvasios galiūnai“, o 2001 metais – papildytą antrąją laidą. Knygoje pateikta daug faktinės medžiagos apie daugiau nei pusšimtį įvairių Lietuvos įžymių žmonių – rašytojų, dvasininkų, pasauliečių. Kiekvienam jų knygoje skirta nemaža vietos: jų biografijos, visuomeninė, kultūrinė, politinė veikla, o svarbiausia – kiekvienam skirtas eilėraštis, vaizduojantis jų atsidavimą tėvynei, dvasingumą, pasipriešinimą blogiui bei tuometinei priespaudai. Šios knygos abi laidos taip pat yra nepaprastai reikalingos visuomenei, studentams, moksleiviams, pedagogams.

Neatsisakydamas ir pamėgtos lyrikos, L.Balčiūnas išleido rinkinius „Žvilgsnis į sielą“, „Sielos šauksmas“, „Dalinkimės viskuo“. Tai gilios filosofinės lyrikos knygos. Pirmosios dvi savo forma siejosi su tradicine lyrika, užtat „Dalinkimės viskuo“ pasiekė naujoviškai aukštą formos lygį. Šiame rinkinyje atsivėrė nauja prasmė, tautoje slėptos dvasinės atsargos, kurias autorius jaučia ne tik sieloje, bet ir žemėje, visose būties apraiškose. Jis jaučia būtinybę skleistis visa esatimi, visu šviesumu kitų likimuose. Jo lyrinis subjektas atsiriboja nuo egzotikos ir primityvumo, jis atidus sau, vaizduojamam objektui. Tai pareigos ir atsakomybės asmenybė. „Pareiga man, – kaip nurodo autorius, – troškimas kilnus ir įstatymas“.

Labai vertinga rašytojo stambi esė knyga „Švenčių, ugdymo ir kūrybos dvasia“, recenzuota mons. prof. Vytauto Kazlausko. Pirmoji knygos dalis – apie valstybines bei religines šventes, jų etnografinė ir teologinė analizė, antroji – apie ugdymo problemas mokykloje, trečioji – apie ugdymą ir literatūrinę kūrybą. Šventės, ugdymas bei kūryba siejami su paties autoriaus išgyvenimais ir patirtimi. Recenzento mons. prof. V.Kazlausko žodžiais tariant, „šiais dvasingumo krizės laikais ypač vertingas pats svarbiausias knygos bruožas – autoriaus nuoširdus dvasingumas, kuriuo dvelkia ne tik jo autobiografija, bet ir eseistinių apmąstymų žodžiai bei mintys. Knygą vertėtų paskaityti moksleiviams, studentams, pedagogams, taip pat kiekvienam, besidominčiam įvairiomis šventėmis, ugdymo klausimais bei literatūrine kūryba“.

Didelio meistriškumo rašytojas pasiekė ir romano srityje. Kiek plačiau noriu pažvelgti į jo istoriškai ir meniškai vertingą, aprėpiančią XX amžiaus dramatizmą romanų trilogiją (trilogiją recenzavo šių eilučių autorius).

Novelių romanas „Praeities etiudai“ – tai senovinio kaimo darbų, buities, papročių, dvasinės kultūros, kovų už būvį bei išlikimą, dvasinių vertybių išsaugojimą, ugdymo, liaudies kūrybos vaizdų panorama. Užvertę knygos paskutinį puslapį, pajusime: didelis gyvenimas praslinko greta ir išnyko, palikęs sieloje nuostabą, pastangas kažką svarbaus prisiminti ir tylų liūdesį, kiek daug prarandame, sutikę užmiršti. Romane atsiveria realybė, kuri autoriui yra gyvenimas: tai bendražmogiškumo begalybė, siekianti įtraukti skaitytoją į rašytojo pasakojimą apie jo vaikystės užtiktą gyvenimo ir pasaulio stebuklą. Todėl stengiamasi toje praeityje kažką svarbaus užtikti ir išlaikyti, kas turi išliekamąją vertę. To akivaizdžiai siekia M.Katkus, M.Mašiotaitė-Urbšienė, D.Čiurlionytė-Zubovienė, L.Balčiūnas...

Autoriaus kalba sodri ir spalvinga, kartais papildoma tautosakos intarpais, tokiais žaismingais ir sutampančiais su savo laiku ir personažais, kad neabejoji, jog tai konkrečių žmonių ir konkretaus gyvenimo raiška. Kauno tautinės kultūros centro direktorė Asta Vandytė rekomendacijoje Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos komisijai 2004 metais rašė: „Romane kaip gyvos atsiskleidžia senojo kaimo etninės kultūros tradicijos, tam padeda vaizdinga kalba, stebinanti detalių gausa. Ši etnografinė medžiaga labai reikalinga nūdienos jaunimui, moksleiviams, studentams, kultūros darbuotojams. Ši knyga – beveik kaimo gyvenimo enciklopedija, įvilkta į sodrų meninį audinį. Tai vertinga knyga senojo kaimo etnokultūrai pažinti bei tyrinėti. Ją reikėtų tinkamai įvertinti“. O Kultūros ministerijos etninės kultūros specialistė Irena Seliukaitė, Nacionalinės premijos laureatė, savo 2004 m. gruodžio 13 d. rekomendacijoje teigė: „Knyga ypatingai turėtų sudominti mokytojus, dėstančius etninę kultūrą, o skaitytojai jos bus ir moksleiviai, kuriems vaizduojamas kaimas ir jo aplinka jau nebepažįstama“.

Antroji trilogijos knyga – novelių romanas „Tėvynės gelmėse“. Istorinės aplinkybės čia jau kitokios: prasideda Antrasis pasaulinis karas, Lietuvos okupacija, nuo pat vaikystės sutiktų vertybių naikinimas – dvasinis ir fizinis. Vytautas Kavolis „Epochos signatūrose“ yra prasitaręs, jog lietuviai, kurių dvasinę energiją nuo vaikystės būtų formavęs trapus intymumas, aštrios analizės ir atskirų fragmentų sankirtos, dar nėra parašę autobiografinio kūrinio, kuris taip aiškiai atvertų vieno ar kito gyvenimo reikšmės suvokimą. Pirmuoju tokiu autoriumi laikyčiau garbingąjį jubiliatą.

Šių eilučių autorius, šios knygos recenziją pavadinęs „Knyga apie gyvenimo įvykius ir jų reikšmes“, teigia: „Vaižgantiškai erdvus, poetiškas, regis, įkvėptas slaptingos kūrimo, taigi ir amžinojo atnaujinimo galios, yra didžiųjų kaimo darbų vaizdavimas... Tai ne šiaip sau įprastas kasdieninis darbas, tai gyvybę palaikančiojo ir dauginančiojo misija, tai slaptinga Dievo ir žmogaus, žemės ir grūdo, saulės ir daigo sandora... Santūrus, raiškos priemonėmis neperkrautas sakinys, tiksli spalvų, garsų, kvapų, ritmo dermė, jutimas, kaip per talpią detalę atsiveria meninė tiesa, prilygstanti vaizduojamajai realybei, liudija profesinę rašytojo brandą ir vis didėjantį reiklumą sau. Tiktai taip padovanojami skaitytojui išliekami nevienadieniai darbai“.

Trečioji trilogijos knyga – novelių romanas „Vilčių verpetuose“. Tai jubiliejinė rašytojo knyga. Ji drąsiai pulsuoja kaip gyvybės šiluma. Ji taip pat daugiaplanė, daugiabriaunė, įvairiaspalvė. Autorius savo bei XX amžiaus gyvenimą, tilpusį ne vieno personažo akiratyje, ir atmintį, sutalpinusią daugelio kitų veikėjų pasakojimus, atsiminimus, įsitikinimus, apibendrinimus, pateikia per margą buitinių scenų (stogdengių darbas, naktigonė, jauno žmogaus kasdienės pareigos namuose, alaus darymas vestuvėms) tankmę, švenčių papročius ir švenčių nušvitimą sieloje, mokymąsi, savosios vietos gyvenime ieškojimą, kantrų ir valingą kelią per visą dramatišką XX šimtmetį – iki mūsų.

Autorius pasakoja taip nuoširdžiai ir įtikinamai, taip tiksliai atskleidžia jau istorija tapusio praėjusio šimtmečio Lietuvos kaimo ir vis skvarbiau smingančio į tą kaimą urbanistinio vienodėjimo scenas ir detales, psichologinius sąmonės kitimus, kad iškart jaučiamės to pasaulio apsuptyje, artumoje, iškart pajuntame slaptingą ir graudžią gyvybės šilumą. Pats didžiausias rašytojo laimėjimas – meno užburiamoje buvusioje tikrovėje leisti mums pajusti, kaip slaptingai ir graudžiai dvelkia ši mums miela gyvybės šiluma.

Dar šiemet autorius išleido „Dekalogo spinduliuos“ papildytą ketvirtąją laidą. Ji visuomenei gerai žinoma, todėl plačiau apie ją nekalbėsiu, dar priminsiu jo dvidešimt penktąją (manau, kad ir šis skaičius jubiliejinis) knygą – „Liepsnojančiais slenksčiais“, ką tik pasirodžiusią knygynuose.

Tai psichologinis romanas. Jame minima daug pedagoginių bei psichologinių problemų, kurios vyravo praėjusiame amžiuje, bet jos atgimsta ir šiandien. Romano laikas – penkeri metai po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Šio romano skaitytojui turėtų kilti klausimas, ką reiškia romane ryškėjantis sužeistas, pasimetęs, negailestingumo ir prievartos sistemomis valdomas pasaulis nūdienės technologinės revoliucijos įkarštyje, informacinėms technologijoms vis sparčiau keičiant visuomenės materialius pagrindus, ką reiškia idealizmas nužmogėjimo apsuptyje, ką reiškia pastangos ir viltis išgelbėti iš žlugdančios maišaties kitus ir save...

Tai labai plati įvykių panorama. Šioje panoramoje rašytojas įspėdamas iškelia svarbiausią ir, matyt, amžiną teiginį: pagrindinė gyvenimo prasmės atrama buvo, yra ir bus tapatumo paieška ir gynimas – kas esame ir kuo save laikome. Tai nėra nauja nei mūsų tautai, nei apskritai žmonijai. Pagrindiniai romano herojai ieško ir gina šį gyvybiškai būtiną tapatumą. Šis romanas aukština lietuvių heroizmą, o bet kokį bejėgiškumą aiškiai neigia, kaip žeminantį viską, net patį žmogų. Tautos heroizmas niekada nenyksta, tai ypač būdinga ir lietuvių tautai. Tikimės, kad visi susidomėję skaitysime ir šį jubiliato kūrinį.

Ankstesnes L.Balčiūno knygas yra recenzavę įvairiuose leidiniuose šviesaus atminimo kardinolas V.Sladkevičius, kun. J.Boruta, kun. J.Tunaitis, mons. V.Kazlauskas, prof. P.Puzaras, kun. A.Gražulis, rašytojai Algimantas Baltakis, Aleksas Dabulskis, Gediminas Astrauskas, Rimantas Marčėnas, Antanas Paulavičius ir šio straipsnio autorius. Jo kūryba palankiai vertinama kultūros periodikoje, daugelio skaitytojų Lietuvoje ir užsienyje.

Sutikdamas savo garbingą jubiliejų, rašytojas nežada ilsėtis: neseniai baigė rašyti novelių trilogiją, o jau atidavė spaudai dar vienos – naujos trilogijos – antrąją knygą.

© 2007 „XXI amžius“