|
Tautinio atgimimo šauklys
Kazys BLAŽEVIČIUS
Tarp pirmųjų tautinio atgimimo šauklių Motiejus Čepas retokai minimas. Taip atsitiko todėl, kad jis, baigęs teisės mokslus, negalėjo įsidarbinti nei Lietuvoje, nei Latvijoje. Todėl 1898 metais savo valia išvyko į savanorišką tremtį Tolimuosiuose Rytuose, kur užimdamas atsakingas pareigas darbavosi iki 1923-iųjų. Nors ir būdamas toli nuo Tėvynės, palaikė ryšius su bendraminčiais Lietuvoje, dalyvavo tautinėje veikloje. Neseniai iš spaudos išėjo M.Čepo prisiminimų knyga Molio Motiejaus užrašai (Vilnius, Standartų spaustuvė, 2007, 400 egz., 512 p., iliustr.). M.Čepo rankraščius išsaugojo ir spaudai parengė jo vaikaitė Danutė Andriušytė-Butrimienė, redagavo Audronė Viktorija Škiudaitė. Knyga išleista JAV gyvenančio M.Čepo sesers Eugenijos vaikaičio Domo Adomaičio lėšomis.
M.Čepas Molio Motiejaus pravardę pasirinko pats. Tai galima paaiškinti tuo, jog jis visą gyvenimą buvo tiesus, atviras ir patiklus, o tomis jo savybėmis savanaudžiai dažnai pasinaudodavo. Anuo metu kaime tokius vadindavo molio motiejais. M.Čepas buvo savikritiškas, mėgo humorą, todėl ir pasirinko tokią pravardę. Tačiau straipsnius atgimimo laikų spaudoje pasirašydavo kitu Greitakojo slapyvardžiu.
M.Čepas prisiminimus pradėjo rašyti tik išėjęs pensiją, 1939 metais. Su pertrūkiais rašė juos iki gyvenimo pabaigos. Vaikaitė Danutė rašo: Kad Senelis kažką rašo, žinojome visi, o į turinį nesigilinom. Po jo mirties rašiniai buvo saugomi kaip šeimos relikvija, kurią, atrodė, bus galima perskaityti, kai atsiras laiko. O laiko vis nebuvo. Prisiminimus į dienos šviesą iškėlė jo sesers anūkė filologė Teodora Katilienė, ieškodama medžiagos apie gimtąjį kraštą, Linkuvą. (...) Jos svajonė buvo sutvarkius išleisti atskirą leidinį.
Šią svajonę įgyvendinti pavyko, kai Čepo sesers Eugenijos sūnus Domas finansavo knygos išleidimą. Anot jo, jis su didžiuliu dėkingumu prisimena dėdę, be kurio pagalbos nebūtų galėjęs baigti studijų. Išleisdamas knygą jis lyg grąžina dalį skolos savo įžymiam ir labai geranoriškam dėdei.
M.Čepas prisiminimus pradėjo rašyti perkopęs 70-metį. Stebina jo puiki atmintis ir pastabi akis. Jis prisimena vaikystės dienų smulkmenas, kaimo žmonėms įsimintinus įvykius: atlaidus, religines šventes, kalėdojimą, piršlybas, vestuves, laidotuves ir daugybę to, kas paįvairindavo kaimo žmonių gyvenimus. Todėl Molio Motiejaus užrašai bus labai naudingi Šiaurės Lietuvos kraštotyrininkams, kultūrologams ir visiems, kurie domisi tautos pamatu kaimu, jo darbščiais ir kantriais žmonėmis, išsaugojusiais gimtąjį žodį, tėvų ir protėvių papročius bei tradicijas ir visa tai, ką vadiname tautos tapatybe.
M.Čepas savo gyvenimu įrodė, kokių profesinių aukštumų gali pasiekti iš kaimo gryčios kilęs jaunuolis, jei atkakliai siekia šviesos ir mokslo. Jis prisimena savo mokslų pradžią: Iš kažkur pargrįžęs tėvas gryčioj ant lentynos, aukščiau durų, padėjo ploną knygutę. Kitą dieną (...) paėmė šakalį (balaną), (...) peiliu nudrožė vieną jo galą smailai ir pasakė: Še tau zacipulką, galėsi mokytis iš elementoriaus. Rodydamas šakaliuko galu ženkliuką baltam popieriaus lapelyje tetė ištarė A ir liepė man taip pat tarti. Nežinau kodėl, suskrudo man širdelė. Lyg kažko pagailo. O gal nujaučiau: lyg atsisveikinu su Diržių tėvučių aplinka, žengiu mokslan, Tėvynės miestiškan gyveniman.
Tiems, kurie domisi tautinės inteligentijos formavimosi carizmo laikais peripetijomis, Molio Motiejaus užrašai labai pravers pirmajam tautiniam atgimimui tautą pakėlė iš kaimo gryčios kilę inteligentai, tokie kaip M.Čepas. Knygoje rašoma apie kaimo vaikigalio kelią į mokslo aukštumas ir tautinę veiklą.
Tiems, kurie domisi tautos keliu, kuriuo ją vedė Basanavičius, Kudirka, Grinius, Vileišiai ir kt., M.Čepo užrašai primins tą kelią, kuriuo reikėjo praeiti, kad pasiektume išsvajotą Vasario 16-ąją.
Molio Motiejaus užrašai apima laikotarpį nuo M.Čepo vaikystės (apie 1870 m.) iki jo darbo Tolimuosiuose Rytuose Čitoje pabaigos (1923 m.). M.Čepas buvo juristas, vadinasi, jis turėjo rašyti sausu, racionaliu ir nuobodžiu biurokratiniu stiliumi. Atvirkščiai, atsiminimai parašyti gyva, sodria kalba, originalia forma, talentingai, lyg juos būtų rašęs profesionalus rašytojas. Tikėtina, kad tai ir knygos redaktorės darbo vaisius.
Neišliko, o gal ir nebuvo parašyti atsiminimai apie M.Čepo šeimos grįžimą į Lietuvą, darbą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais ir gyvenimą okupacijų sąlygomis. Tą spragą šiek tiek užpildo dukros Danutės kuklūs užrašai, kuriuos ji rašė gyvenimo saulėlydyje.
Knygą gražiai papildo skyrelis Motiejaus Čepo gyvenimas nuotraukose, kuriame pateikta per 30 unikalių nuotraukų.
Gimtuosiuose namuose
Motiejus Čepas gimė 1866 m. spalio 26 d. Diržių k., Nociūnų (Žeimelio) vls., Šiaulių aps., valstiečių šeimoje. Motina Elena Požėlaitė (Karolio Požėlos giminaitė) nemokėjo nei lenkiškai, nei rusiškai, skaitė tik lietuvišką maldaknygę.
Tėvas Pranas dar baudžiavos laikais mokėsi Panevėžio lenkiškoje gimnazijoje, gerai kalbėjo lenkiškai, neblogai rusiškai. Tėvo brolis Ignas buvo kunigas.
Šeimoje užaugo keturi berniukai ir trys mergaitės. Motiejus buvo gabus, troško mokytis, anksti pradėjo uždarbiauti korepetitoriumi, be paramos iš namų baigė Maskvos universitetą. Lietuviškai skaityti pramoko namuose, pradžios mokykloje Žeimelyje mokėsi rusiškai, Bauskėje (Latvija) vokiškai, Šiaulių gimnazijoje (1878-1886 m.) rusiškai.
Anuo metu Latvijoje ir Estijoje valdžios kanceliarijose visi raštai buvo rašomi vokiškai, vokiškai buvo mokoma ir mokyklose. Ten rusifikacija prasidėjo gerokai vėliau nei Lietuvoje. Rusifikuotojai, brukdami mums kirilicą, tai aiškino noru gelbėti nuo polonizacijos, kuri buvo labai grėsminga. Iš Čepo prisiminimų aiškėja, kad net daugelis mūsų žinomų inteligentų, atgimimo veikėjų, namuose kalbėjo lenkiškai. Polonizacija buvo pasiekusi grėsmingą lygį, tačiau rusifikuotojai buvo užsibrėžę mūsų tautai pražūtingą tikslą surusinti ir mus padaryti stačiatikiais. Kad toji nelaimė neįvyko didžiausias kaimo žmonių nuopelnas.
Maskvos universitete
M.Čepas korepetitoriumi tapo besimokydamas Šiaulių gimnazijoje. Ją baigęs dar vienerius metus privačiai mokė vaikus ir šiek tiek užsidirbęs 1887 metais pradėjo studijuoti Maskvos universitete iš pradžių porą metų studijavo mediciną, o ja nusivylęs, baigė teisės mokslus. Maskvoje taip pat vertėsi korepetitoriaus darbu, kuris jam gerai sekėsi.
Studijuodamas buvo įsitraukęs į slapto lietuviško būrelio veiklą, kuris rūpinosi lietuviška spauda. Tuo metu Maskvoje studijavo Motiejus Lozoraitis, Petras ir Stasys Matulaičiai, Kazys Grinius ir kt. Visi jie buvo Varpo ir Ūkininko bendradarbiai. M.Čepas savo korespondencijas pasirašinėjo Greitakojo slapyvardžiu.
Teisės studijas M.Čepas baigė 1894 metais. Nepavykus rasti priimtino darbo nei Lietuvoje, nei Latvijoje, 1897 metais jis sutiko vykti į Sibirą Barguzino apygardos apylinkės teismo teisėju. Į savanorišką tremtį išvyko su sužadėtine Marija Jablonskyte, Jono Jablonskio seserimi. Su dvejų metų pertrauka, kai jis už politinę veiklą buvo nušalintas nuo darbo ir buvo milicijos priežiūroje, Sibire išbuvo iki 1923 metų.
Visuomeninės veiklos sūkuriuose
Lietuvišką žodį ir tautinę mintį M.Čepas pradėjo skleisti būdamas trečios klasės gimnazistu. Tada jam į rankas pateko knygelės Jonukas ir Onutė ir Vitolio rauda, kurios jį labai sudomino. Jas skaitė namiškiams ir kaimynams. 1884 metų liepą M.Čepas gavo pirmą Aušros numerį, kuris jį sužavėjo. M.Čepas rašo: Pavarčiau Auszrą. Žio, koks gražumėlis, kaip maloniai skamba!
Giedu dainelę savo giesmelę
apie rūpesčius, vargelius
Lietuvos krašto; ne taip iš rašto,
giedu senųjų žodelius...
(...) Pačią Auszrą išsirašiau, nusiųsdamas pinigus per paštą. Gavau ją Šiauliuose irgi per paštą, užlipdytuose vokuose. Laiškelį į redakciją parašiau lenkiškai. Tai redaktorius mane išbarė, sugėdino.
Kaip minėta, studijuodamas Maskvoje M.Čepas priklausė slaptai lietuvių draugijai, kurį laiką ėjo kasininko pareigas, rašė į lietuvišką spaudą.
1894 metais kartu su K.Griniumi, P.Janušiu ir M.Venclovu parašė Trumpą senovės lietuvių istoriją, kuri buvo išspausdinta Tilžėje.
Kartu su studentu J.Šliūpu jo tėviškėje, Rakandžių kaime, surengė Kauno gubernijos suvažiavimą lietuviškai spaudai remti. Po metų panašų suvažiavimą surengė savo tėviškėje, Diržių kaime. 1889 metais Žeimelio valsčiuje įkūrė slaptą draugiją lietuviškiems spaudiniams platinti. Diržiuose įsteigė slaptą bibliotekėlę, kuri veikė iki spaudos draudimo panaikinimo.
Dirbdamas Sibire, per G.Landsbergį-Žemkalnį ir L.Vaineikį prenumeravo lietuvišką spaudą. 1900-aisiais, prasidėjus L.Vaineikio ir kitų bylai dėl lietuviškos spaudos, M.Čepas buvo suimtas, atsiųstas į Petrapilį ir Liepoją, jam skirtas namų areštas. Be darbo dvejus metus praleido Lietuvoje. Nesudarius jam bylos, buvo grąžintas į Užbaikalę dirbti taikos teisėju Stretenske, vėliau Čitos apygardos teismo teisėju.
1904-1923 metais M.Čepas vadovavo paties suorganizuotam Čitos lietuvių būreliui. 1915-1917 metais Čitos miesto lietuvių karo pabėgėliams šelpti draugijai, kuri nuveikė nemažą darbą.
1917-aisiais M.Čepas atstovavo Čitos lietuviams Lietuvių seime Petrapilyje, kur buvo patvirtinti Lietuvos Tarybos įgaliojimai siekti nepriklausomybės. 1918-1923 metais vadovavo Užbaikalės komitetui lietuvių tremtiniams ir karo pabėgėliams grąžinti į Lietuvą. Nuo 1921-ųjų vasario 1 d. iki tų pačių metų rugpjūčio 12-osios Lietuvos diplomatinis agentas Čitoje. Nuo 1921 metų rugsėjo Lietuvos įgaliotinis Užkaukazėje.
Grįžęs su šeima į Lietuvą, M.Čepas nuo 1923 metų liepos dirbo Vyriausiojo tribunolo teisėju. Nuo 1929 metų kovo Vyriausiojo tribunolo pirmininko padėjėju, o nuo 1933-iųjų iki išėjimo į pensiją (1939 m.) Vyriausiojo tribunolo Civilinio skyriaus pirmininku.
M.Čepo žmona Marija mirė 1940-aisiais. Jis pats, išėjęs į pensiją, gyveno tai sūnaus Vytauto, tai dukterų Birutės ar Danutės šeimose. 1956 metais grįžo į savo 1928-aisiais pasistatytą kuklų namelį Kaune (Perkūno al. 8 (16)). M.Čepas buvo nepaprastai doras ir sąžiningas žmogus, toks, koks privalo būti kiekvienas aukšto rango valstybės tarnautojas. Belieka tik apgailestauti, kad mūsų dienomis tokių žmonių, kaip Molio Motiejus, labai reta Olimpe ir aplink Olimpą. Jei Molio Motiejus netyčia atsidurtų tarp mūsų, jis nepaprastai susigėstų ir palaikytų save tikru molio motiejumi... Mūsų elitas, įpratęs žmogaus svorį visuomenėje matuoti jo prisiplėštais milijonais, tokį molio motiejų palaikytų nepagydomu žiopliu.
Motiejus Čepas nugyveno ilgą, sudėtingą ir labai prasmingą gyvenimą. Eidamas 96-uosius, mirė 1962 m. vasario 20 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
© 2007 XXI amžius
|